62. Kas pasikeitė?

lapkričio 6, 2015

Laba diena!

Ahaaa, nesitikėjot?

Aš ir vėl čia, po daugiau nei metų. Baisu, baisu kai pagalvoji. Nejaugi visus metus neturėjau ką pasakyti? Turėt tai turėjau, ale vat… noro matyt vis pritrūkdavo.

Kas pasikeitė? Pasikeitė viskas, apsivertė aukštyn kojom, o prieš pilnai apsiversdamas dar porą kartų pasisukiojo įvairiomis kryptimis.(Tuoj tuoj, papasakosiu plačiau (šypt.)

Mano blog’as per laiką adaptuojasi prie gyvenimo ir keičiasi. Pradžioje rašiau šiaip, blevyzgas apie nieką, vėliau pagavau aistrą fortams, dar vėliau – bėgimui. Rašant blevyzgas apie bėgimą, netgi buvo sukilus mintis susikurti atskirą blogą ta tema, ale gerai, kad nekūriau, numiręs vargšas būtų (šypt.).

Reiktų prikelti savo blogą. Pagalvojau stumdama vežmėlį jaukiai rudeninėm spalvom nusidažiusiu parko takeliu. Bet apie ką rašysiu dabar? Ahaaa… galiu rašyt apie buvimą mama. Tokia visai ne super, paprasta. Drąsiai galiu. Ir dar galiu griauti mitus apie gyvenimą atsiradus vaikui. O kai pradėsiu bėgiot, galėsiu parašyt apie tai, kaip sekas bėgiot ir tai daryt būnant mama.

Taigi štai tas ir pasikeitė. Atrodo tik vienas vienintelis dalykas, o sugebėjo sujaukti/apversti/sukuisti viską. Atsirado mano gyvenime dukrytė. Neseniai, prieš tris su biškiu mėnesių. Pradžioj visiškai trumpai apie tai (jeigu kadanors pradėsiu pasakot kiek kartų ji pakakijo arba kokią panašią blevyzgą – trenkit man per ausį komentaruose): kai sužinojau, kad laukiuos buvo laimingiausia diena iki tol, laimingesnė pasidarė tik ta, kai pirmą kartą pamačiau kažką panašaus į žmogiuką echoskopo ekrane, dar vėliau laimingiausia buvo ta – kai pirmą kartą pajaučiau spyrį savo pilvukyje, na, o vėliausiai, po visokių visokiausių įvykių – kai išgirdau kaip mažoji verkia. Šiandien laimingiausia yra kiekviena diena, nes kiekvieną dieną tas mažas žmogeliukas man šypsos taip, kad širdis gali sutirpti.

Jeigu kas abejoje ar norite vaiko, tai blyn, neabejokite, geresnio dalyko jūsų gyvenime negali nutikti (šypt.).

Iškart prisipažinsiu, esu lengvai dėl jos išprotėjus, bet visada sakiau ir sakysiu, kad savęs irgi nereikia pamesti. O tai padaryti sunkoka (šypt.). Kiekviena mano minutė priklauso jai, nebent ji miega, toks darbas (šypt.).

Šiandien tiek. Įdomumo dėlei šis įrašas pasirašė per keturis prisėdimus. Su vaikais viskas yzy!

Reklama

61. Bėgimas VS Dviračiai

liepos 30, 2014

Kadangi pastarosiom dienom aš tiesiog švyčiu dėl to, kad vėl galiu bėgiot ir netgi per didelius karščius išsiruošiu parisnoti į parkelį, dažnai sulaukiu klausimo “kodėl tau taip patinka bėgioti?“ arba “tai dabar jau dviračiu nevažinėsi, aš tai tavo vietoj važinėčiau, smagiau gi“

Kai tiek daug besisstebinčių, kodėl man tas bėgimas patinka labiau, nei važiavimas dviračiu, pati apie tai irgi pradedu galvoti (šypt.)

Kol buvau užsitraumavus, mano gyvenime netyčiom atsirado naujas geras ir gražus dviratis, kuris panašu, turėjo man įpūsti didelę meilę dviračiams ir turėjau staiga užsigeisti važinėti į varžybas, stengtis, treniruotis, minti vis geriau, greičiau, daugiau (ir čia ne kažkas kitas, o aš pati pasamonėje save bandžiau tuo įtikinti). Nesakau, kad minti dviračio man nepatinka visai, nesakau, kad kartais žiūrint į minantį vyrą ir draugus nesinori sėsti ir minti kartu (kartu tai sąlyginai, kažkur labai toli toli iš paskos (šypt.)). Netgi visai keistų minčių, man, kaip nelabai stipriai kovotojai ir laimėtojai kyla, iš serijos, gal galėčiau greičiau, o gal aplenkčiau, nėr čia tų minančių moterų tiek daug, gal pasistengus…? Bet panašu, kad mintys tik ir liks mintimis, arba dar šiek tiek paauginus “išbujos“ į realius veiksmus (šypt.), nes viskas per aplinkui, ratu, bet grįšta link bėgimo.

Bėgant kažkaip viskas paprasčiau, nereikia super gero/lengvo/su daug bėgių ir kitais pribumbasais dviračio, negali kaltint jo, jeigu viduryje varžybų sprogsta padanga/nukrenta grandinė/nutinka dar kokia nelaimė, kuri visai, nu jau visai visai nuo tavęs nepriklauso. Bėgi pas su savimi (dažniausiai), atsakai dažniausiai irgi tik pats už save, batelių gi nekaltinsi dėl to, kad pavyzdžiui atsirišo, pati kalta, kad neužrišai dvigubu mazgu (šypt.). Viskas ką pasieki, visi maži ir dideli tikslai būna pasiekti tik per tai, kiek labai stengies ir kiek labai to nori, o ne dėl to, kad nusipirkai kažkokią detalę mandru pavadinimu ir ji yra puse kilogramo lengvesnė ir jau dabar tai skrisi kaip vėjas (šypt.).

Kas dar yra šauniau bėgant? Aš esu bailė (ne tik sporte, šiaip, plačiąja prasme), bijau greičio, bijau žmonių kurie skuba/stumdos/rėkia, bijau kad nesuvaldžius savo super dviračio, nukrisiu per tilto turėklus į upę (šypt.) arba leidžiantis greitai nuo kalno, sprogus padangai nubridus nusitarkuosiu puse savęs ir dar daug daug dalykų. Bėgant bent pusė šių baimių mane aplenkia, greičiai, turbūt patys suprantant, visai kitokie ir netgi jeigu kas labai skubiai praskuodžia pro tave trasoje, na blogiausiu atveju turbūt gausi mėlynę ir čiut subjurs nuotaika (šypt.) ir tik turbūt kokia 1 iš 100 galimybių, kad nukrisi ir dar dešimt ant tavęs nukris (šypt.)

Ir šiaip, kaip bebūtų keista, kad ir kaip aš mėgčiau žmones ir bendravimą, bėgdama aš mėgaujuos buvimu su savimi, aišku, kartais, dėl įvairovės, galima išbėgti su kuo nors, bet tas tikrasis ir labiausiai man patinkantis bėgimas – vienai. Nežinau, dviračiu išminti vienai neatrodo taip patrauklu ir tiek (šypt.).

Vat kiek daug pablevyzgavojimo apie tai, kodėl bateliai man mieliau nei pedalai (šypt.). O kaip yra jums, draugai?

60. Beveik po metų

liepos 25, 2014

EI-NA-SAU!

Atsidarinėju savo blog’ą ir galvoju, jaučiu bus pirmas įrašas po kokių metų.

Ir “akurat“.

Kur tie metai prapuolė? Kas kaip kodėl? Pasirodo, nebėgiojant – rimtai nesirašo! (šypt.)

Pradžioj tų tuščių metų buvo šiek tiek tinginystės ir priešvestuvinių pasiruošimų (bet labiau turbūt – tinginystės, neslėpkim to (šypt.)), vėliau – antkaulio uždegimas, ir greičiausiai kažkur į tarpą dar šiek tiek tinginystės įsimaišė. Visai patogu verkšlenti, kad negali bėgti, tyliai pavydėti visiems bėgiojantiems aplinkui ir nieko nedaryti. Matyt. Nes jei nebūtų patogu, gal būčiau anksčiau ar dažniau bandžius išbėgti?

Aišku, buvo tų nesėkmingų bandymų, kai išbėgdavau ir … kilometro nenubėgus grįšdavau atgal šlubčiodama. Vat šitas tai žiauriai demotyvavo. Per visą tą laiką bandžiau prisijaukinti dviračius, bet visada visiems sakiau, kad bėgiot man patinka labiau (ironiška, juk nebėgiojau tai iš principo visai savo noru (šypt.)). Vis planuodavau prisėsti čia ir parašyti ką nors, bet … neprisėsdavau.

Norėjau parašyti apie tai, kaip vairuotojai nesiskaito su dviratininkais gatvėje, apie tai, kaip užsienietis užkalbina ir kelio paklausia stovint per raudoną šviesą, sankryžoje (šypt.),  dar apie tai, kaip kylant į Savanorių kalną, kelininkai man jau šypsosi ir sveikinasi, nes mato mane ten puškuojant kone kasryt, būčiau užsiminus ir apie tai, kaip kartais maloniai vairuotojai atsiprašo manęs, nors į juos įvažiuoju aš (šypt.). Bet nei vienas iš šių ir kitų nuotykių, nutikusių per metus neprivertė manęs prisėsti ir ką nors parašyt.

Bet užteko vieno sėkmingo išbėgimo ir… štai aš ir  vėl čia! (milijoną kartų šypt.)

Šiandien mindama namo iškėliau sau ultimatumą, arba išbėgu ir viskas būna gerai, arba kraunu savo naujus batelius į internetą, pardavimui. Kad nepersigalvočiau, tik pastačius dviratį persirengiu, susirandu pulsometrą (kadangi dviratį naudoju grynai transportavimosi tikslais, tai ano kažkaip ilgokai neradau, išsigandau, kad vyras jau pardavęs bus (šypt.)), blogiečių maikutę, greitai šoku į sportbačius ir… išbėgu.

Pirmi žingniai bėgasi ( iš principo, toks ir bėgimas, ridenimasis arba puškavimas labiau (šypt.)) sunkiai, mintyse jau pradedu bijoti, kad tuoj tuoj ir suskaus vėl, bėgu tolyn, girdžiu liaudišką muziką, galvoju, va blyn, kažkas iš kaimynų ženijas ir labai jau rėksmingus muzikantus nusisamdė, pasižiūriu į pulsą OMG!!! klaikuma, tik pradėjau bėgti ir iškart 150?! Prilėtinu, kvėpuoju, šiek tiek numušu, ale bėgimas tai jau išvis į bėgimą nebepanašus. Bet kolkas nieko neskauda! Endomondo džiaugsmingai praneša, kad jau nupuškavau savo pirmąjį kilometrą, blemba… jausmas geras, nes prabėgu tą vietą, nuo kurios įprastai apsisukinėdavau ir šlubčiodama grįždavau namo, galvą nuleidus. Bėgu į parkelį, ogi žiūriu – tūsas. Va kur tie liaudies muzikantai triukšmauja, Onines Aleksotas švenčia. Nuotaika dar labiau pakyla, nes ta liaudies muzika, panašu, visai bėgimui tinka (šypt.), Pulsas toliau aukštas, bet nuotaika superinė, jaučiuos gerai, nieko neskauda, žiūriu – jau mano planuotos 15min. ir nubėgtos, bet taip gera, kad bėgu toliau, mintyse pagalvoju – pusvalanduką gi galiu išbėgt. Aišku galiu, bėgu… neįtikinėtina, toliau sėkmingai nieko neskauda, prabėgu vietinį jaunimą, žiūri jie į mane niekšeliai ir juokiasi, mintyse pagalvoju, kad turbūt patys tiek nenubėgtų, nusiraminu ir puškuoju toliau (kažkaip, šiek tiek atpratau nuo keistų žvilgsnių/komentarų/juoko), žiūriu – pusvalandis, nebedaug liko iki namų, bandom 40min.? O viduje toks džiugesys! Ties keturiasdešimčia – sustoju, nors velniūkštis ant peties šnabždėjo, kad gi dar galiu, tikrai galiu. Žygiuoju namo išdidžiai, šypsau, kiek nedaug žmogui reikia iki laimės!

Panašu, kad batelių nepardavinėsiu!

59. Komandinė dvasia

liepos 23, 2013

Arba aš jau žinau, kurie marškinėliai bėgimui bus mano mėgstamiausi, nors aišku formas taisyt iki tol kad su jais normaliai jausčiaus reikia, reikia, ech tos atostogos (šypt.)

Taigi taigi, kad jau nesitreniruoju, tai ir blog’as mano tyli. Bet kad ir kokia aš tyli bebūčiau visgi gavau beprotiškai fantastišką galimybę bėgti kartu su visias smagiaisiais blogeriais, kurių dalis yra apskritai visiškai kalti dėl to, kad pradėjau bėgioti (viešai dėkingus kaltinimus siunčiu Pingino kojom (šypt.)). AČIŪ už tai! Skambės paaugliškai, bet eidama į Vingio parką džiūgavau lyg eičiau į susitikimą su pasaulinio lygio bėgikais, štai ant kiek smagu man buvo su jumis susipažint!

Buvo aišku ir baisu, kur jau čia nebus, ateinu matai pas gerokai rimtesnius bėgimo prasme žmones, bėgsiu kartu, o treniruotis? Ne, kam, apie jokias treniruotes nieko negirdėjau (šypt.). Tai tik ačiū Dievui ir komandinei dvasiai ir dar turbūt orui už tai kad pavyko subėgti geriausiai kaip tik esu subėgus (antrą dieną džiūgauju, tai užrašysiu ir čia tuos skaičiukus: 56.56.09).

Kaip sekėsi bėgti? Na, kaip nebėgusiai belekiek laiko, sakyčiau neblogai. Oras vėlgi, kaip per Kauno maratoną, buvo mano supratimu tiesiog tobulas bėgimui. Buvo savotiškai keista lenkti žmones trasoje, lyg ir aplenki ir smagu ir geriau jauties, bet kai pagalvoji, kad jie jau čia turbūt kokį 50’tą ratą suka… Nesuveikė mano endomondo, taigi bėgau ir nežinojau kaip (šypt.), taigi apsistojau ties tiesiog bėgimu, be didelio galvojimo apie galutinį rezultatą, nors aišku labai susimaut irgi nesinorėjo, nes juk bėgau už komandą (šypt.). Tiesa pasakius, atbėgau ir nesitikėjau, kad būsiu tilpusi į valandą, todėl laaabai nustebino atsiradę rezultatai (šypt.) Garantuoju, kad prie to stipriai prisidėjo visi Blog’iečių komandos nariai, kurių palaikymas buvo superinis! Jau atbėgdama prie starto/finišo linijos šypsodavausi, nes žinodavau, kaip bus smagu prabėgti pro juos (šypt.) Ačiū ačiū ačiū!

Šiaip apskritai keista diena buvo, važiavau į Vilnių traukiniu viena, nes pati žiopla ir neapsižiūrėjau, kad didžioji dalis bėgsiančių Kauniečiai ir kadangi turėjau daug laisvo laiko, tai vis mintys nuklysdavo į tai, kad va, aš važiuoju čia tuos šimtą kilometrų, atsibosta net važiuot, o žmonės bėga. Baisu, bet žavu. Nors labiau baisu visgi. Bet bežiūrint jau į juos bebėgančius realiai, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad kadanors ir aš visai šitai avantiūrai pasirašyčiau.

Jeigu taip trumpai, ačiū visiems visiems, kuriuos tądien mačiau ir kurie prabėgo ir pabėgo! Tikiuosi susitiksim per Vilniaus maratoną!

58. Kauno maratonas

birželio 9, 2013

Na ką, šiandien daug gerų dalykų nutiko.

Pirmiausiai tai nežinau kodėl, bet šitas bėgimas man žiauuuuriai patiko. Neskaitant fakto, kad po vakarykščių vestuvių fotografavimo/šventimo maratono šiandien kėliausi sunkiai (prisiduokit, kas taip anksti sugalvojot tą bėgimą daryt? šypt.) toliau viskas ėjosi/bėgosi puikiai. Atvažiavom, labai greitai pasiėmėm numerius, dar gavau ir maikę, nes tilpau į 500 pirmųjų užsiregistravusių. Maikė šiek tiek didoka, bet gerai, bent kad ne maža (šypt.). Susitikau krūvas pažįstamų, vyravo puiki nuotaika, pasidarėm apšilimą į ir iš Akropolio tualeto (išradingi mes, nia?). Pirmajį didesnį smagumą apturėjau būtent grįšdama iš tūliko, bėgam palengva ir prabėgam vyruką kuris eina su tokiais pat bėgimo bateliais kaip ir mano, prabėgdama, kadangi man superinė nuotaika, pakomentuoju, iš serijos “Žiūūūū, batai kaip mano, ir praplyšę taip pat, matyt čia jų liga tokia“, vyrukas į mane pasižiūri keistai, na ką padarysi, keista aš (šypt.), dar pasijuokėm su kolega, kad turbūt jis vargšas pasimėtė ir pagalvojo “damn, moteriškus batus nusipirkau“. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad tas vėliau sužinojau, kad tas vyrukas šiandien laimėjo maratono bėgimą, žodž, bėgioju su čempioniškais batais, ne kitaip (šypt.) Iš anksto atsiprašau jo, jei kas pažįstat, perduokit, nepiktybiškai ten aš užkomentavau, tikrai ne, jei ką, čia aš su vyriškais bėgioju (šypt.).

Atėjo laikas bėgimui, prasigrūdom kiek įmanoma arčiau, atsistojom, bet buvom ant tiek arti, kad net negirdėjom Aleknos, kažkas iš pašonės dar komentavo, kad matyt neatvyko dėdė (bet pasirodo buvo buvo, tik kažkaip tyliai skaičiavo, matyt). Prabėjom bėgt, bandžiau laikytis kolegos nugaros, bet neužilgo paleidau, šiandien Vaidui buvo superinė diena ir jis galų gale viską baigė per 53.03, su kuo jį ir sveikinu!

Bėgu toliau, džiaugiuos, kai iš kišenės išgirstu, kad bėgu penkios kažkiek per kilometrą (tiksliai per visą trukšmą endomondo moteriškės negirdėjau, bet penkios kažkiek tikrai džiugino) ir staiga aplanko antrasis džiaugsmas. Priešais save matau “Spausdinam greičiau nei bėgam“ nugarą. Tai reiškia pasivyjau savo bendradarbį, su kuriuo buvom susilažinę kuris kurį aplenks. Pasivyjau, paerzinau, aplenkiau. Geras jausmas, kai įvykdžiau tai ko net pati nesitikėjau (šypt.). Taip manęs ir nebepagavo. Žodž, skanaus pyrago kolegos negaus, nebent šiaip, iš geros valios (šypt.).

Bėgu toliau, džiaugiuos vaizdais ir nelabai sirgaliais, nežinau, SDG tetos ir dėdės plojo tik SDG tetom ir dėdėm, o daugiau tų sirgalių nelabai ten toliau pabėgus ir matėsi. Bet ką jau čia, kadanors prisigyvensim iki to, kad tokie bėgimai bus didelė šventė ir oš miestas, aš tikiu tuo (šypt.).

Atėjo metas kai pagaliau daugiau aplenkdavau nei aplenkdavo mane (bėgimo pradžioje būna visai kitaip, ten visi pro šonus tik skrenda tik skrenda.. ). Bėgu toliau. Prisiveju du vyrukus. Smagučiai papuolė, gaila numerių neįsiminiau, tikrai asmeninį AČIŪ pasakyčiau. Bėga, patys užvedinėja stoviniuojančius žmones, ploja, šūkauja, paverkšlena į tarpus, kad blyn kiek dar bėgt (labiau greičiausiai juoko forma). Užsikrėčiau nuo jų dar geresne nuotaika, pradėjau daryti tą patį, t.y. ploti, šūkauti ir kitaip garsiai ir vaizdžiai džiaugtis tuo kad bėgu. Plius dar ir šiaip papliurpėm, nu smaguma. Taip besilinkmindami pribėgom geležinkelio tiltą, o už jo ir kalniukas, kuris biški mane nužudė. Vyrukai tada prabėgo viens kitą pastumdami iš nugaros, o aš juos pasivijau tik jau ant tilto į Žalgirio areną. Dar persimetėm pokštais apie tai kaip aš matyt papietaut buvau sustojus ir aš nubėgau tolyn. Iš tikro pirmąsyk dar buvo likę jėgų pagreitinti prieš finišą, tą ir padariau, geras jausmas. Ten jau ir patys žmonės plojo, fotografavo ir šiaip atrodė, džiaugėsi mūsų mažom pergalėm (šypt.)

Taigi, kolkas mano geriausias rezultatas, pasak endomondo 10km – 56.02, oficialus rezultatas – 59.04. Kaip man, super, visi kilometrai buvo greičiau nei 6min., vidutinis greitis pagal oficialius duomenis 5.38. Palyginimui, “Bėk už garbę Lietuvos“, kur atstumas buvo čiut trumpesnis nubėgau per 1:01:22. Visgi šioks toks progresas (šypt.).

Dar pasigirsiu, kad mano būsimas vyrs 21km. įveikė per 1:38, valio ir jam!

Už superinę dieną tariu AČIŪ:

* Organizatoriams
* Vaidui, už kompanijos palaikymą ir vandens padavimą po finišo.
* DrymTym’ui už palaikymą ir fotkes
* Vyrukams, kurie buvo su superine nuotaika ir bėgo kokius tris iš dešim km su manim arba aš su jais (šypt.)

* Tomui Venckūnui, už tai, kad aš žinau, kad bėgioju su čempioniškais batais (šypt.)
* Katinui, už tai, kad įveikė 21km ir vis dar yra gyvas (šypt.)
* Geros nuotaikos bėgikams ir sirgaliams už atmosferos kūrimą.

Kadangi dar niekad nebėgau didesniame renginyje nei šis, man viskas buvo super, lauksiu kitų metų.

Tai tiek, jei kas ištempėt iki galo skaitydami, ačiū ir jums (šypt.)

57. Atgal į pradžią

gegužės 30, 2013

Šią savaitę kolkas iš trijų dienų bėgau dvi, labai savim didžiuojuos ir šitas įrašas yra kaip ir priemonė bėgti ir toliau, nes jau gi kai pasigyriau, tai negi iškart ir susimausiu? (šytp.) Vakar apskritai nuotaika buvo tokia, lyg būtų penktadienis, tai ir bėgosi smagiai, palengva, nes pagal programą nepriklausė, bet smagiai.

O kuo čia grįštu į pradžią paklausit? Žiopla merga esu ir kažkur nukišau savo pulsometro laikrodį. Taigi bėgioju kaip visai pradžioje, be jokių ten matavimų ir ribojimų, keista tik kad neskraidau, kaip anksčiau, kai buvau neribojama. Turbūt ir dėl to, kad nebegaliu ir dėl to, kad galbūt suvokiu, kad tai ne į naudą.

Šis įrašas toks apie nieką, dar galėčiau paverkšlenti, kad iki Kauno maratono liko 10d. ir aš kuo toliau tuo labiau nerimauju dėl tų juokingų 10km. (šypt.)

Liepėt bėgiot, žiūriu visai veikia, davai dabar liepkit pulsometro laikrodį susirast? (šypt.)

Bėgdama šeštadienį Druskininkuose mintyse rėkiau sau, kad grįžus parašysiu čia, kad nuo šiol mano mėgstamiausias metų laikas bėgiojimui yra žiema. Siaubas, kaip buvo sunku, karštis ir dušnumas žudė tiesiog, gerai, kad tik treniruotė buvo, nes iš “comfortable“ bėgimo gavosi visiškas jog’as. Tai vat, laukiu žiemos arba tokių dienų kaip vakar (šypt.).

O realiai tai naujienų susijusių su bėgimu pas mane neperdaugiausiai. Nebėgioju taip dažnai kaip reikėtų, netgi susidarytos programos nelabai laikausi (tikiuos gal jau šią savaitę nepraleisiu nei vienos numatytos treniruotės, bet.. ) ir kuo toliau tuo labiau bijau pirmiausiai Kauno maratono, kur bėgsiu tik juokingus dešimt kilometrų, o paskiau ir Vilniaus, kur jau esu pasiryžus 21 įveikti. Bijau tai tik dėl to, kad nejaučiu progreso, o progreso nejaučiu, nes matyt per mažai stengiuos, o per mažai stengiuos nes… nežinau, trūksta motyvacijos, noro, nes jeigu sakyčiau laiko tai meluočiau, norint jo visad galima rast. Bet bėgt man vis tiek patinka, tai kodėl nėra to noro ir motyvacijos to daryti taip dažnai kaip reikėtų?

Vienintelė naujiena yra tai, kad jau va kelis kart apsilankiau viešoje treniruotėse Kauno maratonui ruoštis. Baisiai gaila, kad man ten pavyksta pabūti tik antradieniais, nes kažkaip, patinka. Patinka, kad darom ir apšilimą ir pratimus po to, to viena niekad nedarau ir nemanau, kad daryčiau netgi jeigu kas labai griežtai lieptų (šypt.). Ir gera atmosfera ten ir trenerė smagi ir jos pagalbininkas. Tad jeigu kas nedrįstat, tai varykit ten (šypt.). Po pirmos treniruotės (na dar prieš tai buvau dieną dešimt kilometrų nubėgus, tai gal susidėjo?) užpakalį skaudėjo dvi dienas, reiškias treniruotės geros (šypt.) Paskutinėje treniruotėje su manim Senukų draugė pasisveikino, smagu, nes aš jau antrą treniruotę ją mačiau, bet kaip mažas vaikas bijojau tai padaryti, viešai prisipažįstu (šypt.). Keistai smagu va, kad žmogus kurį kaip kokį pavyzdį matai ir blog’ą manijakiškai skaitai ima ir pasisveikina!

Tai tiek, liepkite man bėgiot, blyn! 🙂

Nežinau, po bėgimo važiuodama namo mąsčiau, kodėl vis sunku ir kažkaip nelengvėja? Bet pagalvojau gi, jei lengva būtų, tai musėt būčiau per mažai stengusis. Iš viso to išeina, kad jei sunku tai kaip ir gerai. Tuomet buvo gerai. Neskaitant rezultatų (šypt.).

Šiaip tai nebėgau, o koldūninaus (geras žodis, gražus, o ir koldūnai skanu (šypt.)). Kažkaip tiesiog nesibėgo. Turėjau įvairių ten tikslų, bet realiai suvokiau, kad greičiausiai reik tiesiog norėt sutilpt į valandą. Pasak endomondo tai dešimt kilometrų ir tilpau. Biški pikta ant savęs, nes ne tai kad progresas, bet greičiau regresas matosi ir eilinį kartą ties puse maršruto viduje urzgiau, kad va ir vėl čia ardausi dėl to, kad trečia nuo galo atbėgčiau (šypt.) O kodėl ardaus? Nes turbūt vis noriu įrodyti sau, kad galiu geriau. Tai turbūt ir toliau ardysiuos. Sekantis mano sąraše Kauno maratonas ir jame vėl tie patys smagieji dešimt kilometrų.

O jeigu bendrai apie patį bėgimą tai šįkart buvo super keista, nes pirmąsyk buvau viena. Katins mano Kulautuvoje dviračio sėdynę laužė, draugai dirbo/keliavo/per vėlai sužinojo apie bėgimą ir t.t. ir panašiai. Tai lyg ir krūvoje bendraminčių, bet vis tiek viena, keistai, nepratus aš taip (šypt.). Patiko žiauriai gauti sertifikatą ir maikute ir dar labiau patiko, kad maikutę davė mažą (šypt.), įsispraudžiau, ale bus dar kur tobulėt jei norėsiu su ja kur pasireklamuot. Nelabai patiko eilė laukiant sertifikatų, bet kad kitaip šito klausimo gudriau turbūt ir neišspręsi. Ir turbūt kaip daugelį taip ir mane užkniso tas penkiolikos minučių pasistoviniavimas, bambėjau kaip mažas vaikas pati sau “nu kada gi leis jau bėgt“. Daugiau kaip ir nieks neužkliuvo, dūšioje buvo smagu, kad va vėl Kaune ir vėl bėgimas ir dar daug bėgančių ir užsieniečiai fotkino, kažkaip tiesiog gera ir tiek.

Tiesa, kažkaip keista, kad ryt ne sekmadienis (šypt.)

54. Pablevyzgos

kovo 25, 2013

Kadangi nebėgioju, tai galvoju, bent pablevyzgavosiu apie bėgimą. Pradžioje dar, kaip mokyklinukė įduosiu jums pateisinamą raštelį, pasigavau anginą ir ta bjaurybė niekaip iš mano gerklės neišsikrausto savaitę su viršum. Buvo jau minčių išbėgti sekmadienį, buvo ir šiandien, būna pastoviai, bet stabdau save, nes nenoriu atkristi ir pasimauti ant antibiotikų (mano organizmas su jais super nedraugauja, o ir šiaip – blogis jie). Taigi, o kol nebėgioju, tai tyliai pavydžiu visiems pro šalį prabėgantiems ir skaitau, nevisada protingus straipsnius, visokius.

Pavyzdžiui šiandien tėtis numetė man nuorodą į straipsnį apie bėgimą, delfyje. Skeptiškai žiūriu į ala protingus straipsnius ten, bet perskaičiau, o perskaičius kilo dviprasmiškų minčių, taigi pagalvojau pasidalinsiu, pasiklausinėsiu, gal mažu tikrai tiesa?

Nuorodą į straipsnį apie kurį kalbu: http://www.delfi.lt/news/daily/health/neigiamos-neteisingo-begiojimo-pasekmes.d?id=60968309.

Aš pilnai pritariu visiems tiems tokiuose straipsniuose rašomiems protinimams ir lengviems gasdinimams apie bėgimo žalą bėgant pasirinkus neteisingą avalynę, bėgant neteisingai, netaisyklingai ir t.t., po kiekvieno panašaus pagalvoju, kad gal rimtai reikėtų bent kurį laiką susirasti kažkokį trenerį, kuris visus mano bėgimo netaisyklingumus išmuštų, bet taip ir lieka tik pagalvojimais.. kaži ar apskritai yra tokių, apsiimančių su mėgėjais ir kiek tai milijonų kaštuoja?

Bet kodėl gi visgi apie tą straipsnį rašau? Nes nustebino ir suglumino dvi pastraipos. Vienos antraštė rėkia “Atsiranda celiulitas“, o antra “Per daug išryškina raumenis arba paverčia riebalais. Ar esate apie tai ką nors girdėję ir protingesnių nei delfi šaltinių? Tiesiog šiaip smalsu, kiek tame tiesos. Apie celiulitą dar skamba visai įtikinamai “Jis atsiranda dėl audinių hipoksijos (deguonies stokos) ir laisvųjų radikalų susidarymo.“, ale tas raumenų virtimas į riebalus skamba kaip iš fantastikos srities.

Tai tiek pablevyzgų. Ech, kaip norėtųsi pasakoti, kaip va bėgau ir bėgant kas nors šaunaus nutiko. Na, bet ateis laikas ir apie tai papasakosiu, o kolkas mintyse veju žiemą ir anginą iš kiemo (šypt.)

Negaliu, pikta man. Šiaip, dažniausiai nelabai turiu ką nors prieš sniegą, juk ir gražu ir romantiška, bet ar tikrai jis reikalingas kovą?

Na, kad ir savaitgalį. Iš tikro labai laukiau to bėgimo Jonavoje. Bijojau, nes su savo kosminiu greičiu tikrai turėjau galimybę likti paskutinė, bet laukiau. Ir kai dvi savaitės prieš jį prasidėjo pavasaris (na ne kalendorinis, labiau toks oru), tai džiūgavau visa viduje, kad va, galėsiu ir su savo nauja bėgimo apranga, kaip normalus žmogus bėgti. Bet kur tau, atšalo taip, kad tiesa pasakius iš vis bėgti nesinorėjo. Ypač kai atvežė ant to kalnelio ir paleido iš autobuso. “O dievai“ pagalvojau bebėgdama apšilimą. Žandai šąlo, nosis šalo, iš akių ašaros veržėsi, ne tas žodis kokia pramoga. (O kai paskaičiau, kad pernai buvo dar baisiau, tai pagalvojau, kad bepročiai yra tinkamas apibūdinimas visai tai bėgusiai miniai).

Pradėjus bėgti link Jonavos jau taip baisu nebebuvo. Nežinau ar apsipratau ar tiesiog vėją kažkas “prisuko“ (šypt.). Ašaros bėgo, bet ne pastoviai ir ties kokiu trečiu kilometru netgi kapišoną nusiėmiau. Keistas jausmas apimdavo, kai bebėgdama momentais beveik sustodavau, nors iš visų jėgų bandydavau nelėtėti (čia kai vėjo gūselis iš priekio pagaudavo). Labai norėjau ir turėjau išsikėlus sau tikslą bėgti 6min/km, šiaip lėtai, bet kaip man tai oooOoOo ir pasak Endomondo, beveik pavyko, pasak oficialaus rezultato buvau netoli tikslo (šypt.). Didelis pyktis ant pačios savęs buvo sukilęs, kai bėgimo pradžioje mane šauliukai su kerzais risnodami aplenkė, po poros kilometrų jau aš juos lenkiau, bet pikta vis tiek buvo. Sužavėjo senukas, su užrašu ant nugaros “bėgiosi – ilgai gyvensi“, kiek išgasdino kitas senukas, kuris bėgo su croksais ir bėgo taip, kad atrodė tuoj nugrius (tikiuosi visgi pasiekė finišą).

Ir iš vis, ties kiekvienu ala varžybiniu bėgimu man vis baisiau darosi pagalvojus apie tą pusmaratonį (ar pusmaratonius, jeigu juos nuspręsiu bėgti ir Kaune), na, bet laiko dar turiu, reikia tik bėgioti, bėgioti dar kartą bėgioti ir numesti tuos papildomus kilogramus (šypt.), kad bėgioti būtų lengviau.

Ir dar reikia pavasario, kad būtų daugiau noro ir motyvacijos. Gražinkit jį, a?