Nr. 13 Pablevyzgos apie žmogiškuosius santykius.

Visiškos “pablevyzgos“. Patartina net nepradėti skaityti.

Nežinau net nuo ko pradėti, bet šįkart tikrai bus tiesiog “pablevyzgos“, nes reikia išsikalbėt. Kažkokį keistą laikotarpį dabar gyvenu aš ir žmonės aplinkui mane ir visas tas keistumas, kuris tiesiog tvyro ore, verčia susimąstyti.
Neperseniausiai buvau laidotuvėse, kaip žinia, tokie įvykiai priverčia bent trumpam kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Bent mane tai dažniausiai veikia teigiamai. Kai supranti koks trapus daiktas yra gyvenimas, norisi bent akimirka pabūt geresniu, šiltesniu, mielesniu aplinkiniams, noris apkabinti visus draugus, visiems padėti ir tiesiog gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena, nes juk iš tikro.. niekad negali žinoti, kada ta paskutinioji išauš…

Ir verda verda manyje gerumas, kol neima ir nepakeičia jo kitas jausmas.

Nesu labai kerštingas ir piktas žmogus, niekad tokia nebuvau ir ( tikiuosi ) nebūsiu, bet kai kenkiama man svarbiems žmonėms, žmonėms, kurie man kaip šeimos nariai, tada… ech… tada norėčiau patapti piktesne, bjauresne ir padaryt kažką toooookio. Negaliu. Jaučiu neišeitų.

Todėl tik svarstau. Kas per daiktas yra meilė? Kas yra pateisinama “meilės vardu“ ir kas jau yra per daug?

Meilėje ir kare viskas galima? Nesąmonė. Negalima. Prieštarauju.

Niekada negalėčiau sąmoningai kankinti mylimo žmogaus. Nežinau, juk jei myli, tai automatiškai nori tam žmogui gero, ar čia aš viena mąstau taip naiviai? Ir nesvarbu kas ir kaip ten nutiko, išdavė, paliko, įskaudino… Man nešautų į galvą kerštaut, skaudint, kankint.

Ir gi, paliko ir mane, na ir kas kad senai jau, bet po ilgos ilgos draugystės ir nepuoliau aš tada į skausmingus santykių aiškinimusis, nepuoliau draskyt akių… Pergyvenau visą tai pati sau tyliai, su artimiausiais draugais, supratau, kad taip tik geriau ir dabar ramia širdimi galiu su tuo žmogum bendrauti, nes nesijaučiu dėl nieko kalta, manau, kad jis taip pat.

O vienas man svarbus žmogus, geras draugas, kaip brolis beveik, dabar gyvena kaip seriale, tikrai, kaip muilofkei kokioj. Ir man kažkaip ir pikta ir… norisi jam padėti, o nežinau kaip. Jis juk man padėjo, kad ir nesąmoningai galbūt, kad ir visai netyčia, atsiradęs tuo metu, visai po pat išsiskyrimo, prieš jau du su geroku viršum metų, mano gyvenime.

…

Noris trankyt savo galvą į sieną, arba jos galvą į sieną. Rimtai. Kažkokie agresijos priepuoliai mintyse užeina matant kaip tyliai kankinasi žmogus, nors supranta, kad viską daro teisingai.

Iš kur atsiranda tokių trenktų moterų, kurių net kėslų atsekti neina?
Ar ji elgias taip todėl, kad nori jį susigrąžint? Jei taip, tai tada tikrai prasti būdai…
Ar ji taip elgias tik todėl, kad yra kalė ir nori pagadinti kitam gyvenimą, kad pati jaustųsi geriau?

Taip. Aš per daug apsikraunu kitų problemom. Ir taip, šita visa rašliava gavosi visiškai apie nieką, nes sunku lysti į asmeniškumus nežinant kas ir kada gali visą tai perskaityti, sunku ir galbūt kažkaip savotiškai pavojinga.

Tiesiog, kartais norėčiau, kad žmogus, prieš pakendamas kitam žmogui, kad ir nesąmoningai, susimąstytų: kodėl? Kas man iš to? Ar tikrai pakenkęs pasijausiu geriau? Ar kerštavimai ir kitokios bjaurastys nežemina manęs pačio?

Žmogaus vardą irgi reikia užsitarnauti.
Blyn.

Imsiu tuoj tikėt tuo, kad ne visos moterys žmonės.

Rimtai.
Nes su tokiais trenktais vyrais dar neteko susidurt.
Kažkur dingsta mano moteriškas solidarumas šiuo klausimu.

Pikta aš.
Ir iš vis… neskaitykit, nesąmonė čia.

Labanakt.

p.s nusiraminimui :