Nr. 21 Vasara I – Jūrdieniai

Kažkaip vis apsižiūriu, kad jau net labai grėsmingai artėja rugsėjis.
Baisu !
Vakarai rugpjūtiškai žvaigždėti, bet jau šalti ir net kaštonų lapai po truputėlį rausti ėmė ir lyja vis, lyja.
Ech, visai nesinori tos vasaros paleisti. Jei turėčiau stebuklingų galių, laikyčiau ją įsikibus abiem rankom, abiem kojom ir jei reiktų dar ir įsikąsčiau.
Bet gal ir ruduo atneš savų stebuklų?
Turbūt, galbūt.
O vasarą šįkart mane tikrai palepino mažais ir didesniais stebuklais. Ir keista, nes nei vienas iš tų gėrių nėra čia aprašytas. Apsileidau.
Bandysiu taisytis.
Šypt.

——–

Liepos 18 – 19 jūrdieniai. Nuostabiai jaukūs.

Prisimenat, kažkada niurzgėjau, kad prie jūros noriu?
Buvau.
Tiesa pasakius, net ir pačiai sau labai jau netikėtai. Šovė vakare mintis į galvą, parašiau sms‘ą. Vienas, kitas sms‘as ir jau važiuoju ir jau ne viena. Kokie jausmai tuo metu virė viduje sunku nusakyti, todėl net nebandysiu.
Autobusas iki pajūrio mus vežė atrodo visą amžinybę, aš pliurpiau nenutildama visokias blevyzgas ir visą laiką galvojau, kad jam tai turbūt nė velnio neįdomu, o jis kartkartėm įsiterpdavo ir .. na juk nesiskundė, tai pliurpiau toliau.
Buvo be proto karšta (tiesiogine, tiesiogine prasme. Šypt ). Su kuprinėm ir fotikais (kurie mus tąkart laaabai pavedė. Blogiai. ) nusibeldėm iki Melnragės paplūdimių, vos ne vos nušliaužėm iki molo ir ten įsitaisę ant akmenų didžiąją dalį dienos ir praleidom.
Miegot buvom nusprendę kopose, užtai prieš vakarą užsukom į parduotuvę, nusipirkom visokio gėrio ir užsėdom suoliuką kažkur tarp Klaipėdos ir Girulių. Tuo metu manyje visaip jau virė nerimas, nes … oras miegojimui kopose atrodė mažiau nei tinkamas. Nors vaizdas buvo nuostabus, jūra ties horizontu vis nušvisdavo apšviečiama kažkur tolumoj žybsinčių žaibų. Ir jų vis daugėjo ir daugėjo, o mes sedėjom, plepėjom ir žiūrėjom visą tai kaip filmą. Buvo šiek tiek vėsu, jauku ir baisiai norėjosi būt apkabintai.
Artėjo lietus, taip kad mintį apie miegojimą kopose teko atmesti, o kadangi buvo naktis, nakvynės ieškotis kažkur tarp keturių sienų irgi turbūt būtų nesigavę. Užmatėm „apartamentus“ po paplūdimio baru. Nežinau, buvo ir keista ir miela, nes tikrai nesitikėjau, kad gali atsirasti dar vienas toks trenktas žmogis kaip aš, kuriam į galvą šautų mintis miegoti po baru, paplūdimyje, kai aplinkui pliaupia lietus ir trankosi žaibai. Įsikūrėm, sulindom į miegmaišius ir toliau stebėjome žaibų šviesų šou jūroje. Pliurpėm. Užmigom. Prabudau išgirdus viršuje šlavimo garsus, taip taip, penktą ryto kažkoks žmogelis pradėjo tame paplūdimio bare tvarkytis. Jam streso turbūt nemažai įvarėm. Įsivaizduokit, tvarkotės sau savo saugomam paplūdimio bare, klausot muzikos ir pro muzikos skambesį karts nuo karto vis prasimuša kažkokie garsai, lyg kažkas šnekėtų, pritildote muziką, išjungiate ją visai ir klausote. Tylu. Pradedate vėl šluoti, pagarsinate muzika ir vėl girdit keistus garsus iš po apačios… ir taip kokias geras porą valandų. Mes galvojom jam raštelį pasiųst, su prašymu atnešti kavos į apačią, bet nedrįsom. Užtat juoko buvo gausiai. Tik kai išlindom ir mes ir jis turbūt jautėmės kiek nejaukiai. Na, tikiuos savo cigaretės dūmais jis tą akimirką neužspringo. Šypt.
Neskaitant to, kad retkarčiais reikėdavo saugotis smėlio krintančio pro lentų tarpus šlavimo procese, rytas buvo nuostabus. Pliurpti apie nieką, matyti mielą žmogų šalia, fotografuoti, stebėti kvailokas žuvėdras.. ech. Na, jei taip tiesiai šviesiai tai nepamenu geresnės netyčinės kelionės prie jūros nei ši. Tuo metu atrodė kiek keista, keista, nes atrodo, kad su vos pažįstamu žmogum gali šnekėt kaip su pažįstamu šimtus metų, geru draugu, gali kvailioti ir kvailiodama jaustis jaukiai. Dabar nebekeista. Dabar aš žinau, kad tai buvo didelio gėrio pradžia Na, ne visai pradžių pradžia, bet turbūt pirmasis didelis žingsnis link gėrio. Ot.

——–

p.s nuotrauka Vyčio.