Nr. 22 Vasara II – Sankt Peterburgas

Jau baigia įpusėt rugsėjis, o aš dar savo vasaros nuotykiais nepasidalinau.
Nuodėmė.
Galvojau išvis trint viską apie vasarą velniop ir palikt tik pareiškimą, kad taip, ji buvo, bet…

Taigi, Sankt Peterburgas.

Buvo keista, nes visus metus iki tol kol nereikėjo išvažiuoti, išvažiuoti baisiai norėjau, o kai sedėjau mašinoje, kuri mane vežė į “išvažiavimo vietą“ norėjau rėkt šaukt, kad apsisuktume ir važiuotume, kad ir prie jūros.

Šypt.

Visgi.. išvažiavau. O prasidėjo viskas netgi blogiau nei tikėjaus, važiavom kažkokiu baisiu keliu link sienos, laukėm turbūt kokias geras šešias valandas ( jei ne ilgiau ) prie rusų sienos, spėjau ir pamiegot ( kas buvo sunkiai įvykdoma, nes mašinos gale sedėjom tryse ) ir pasivaikščiot ir pafotkint. Ir tai dar ne baisiausia, baisiausia buvo kai jau įvažiavus į tą ala tikrinimo zoną pirmiausiai pasikeitė pasieniečių pamaina, paskui kažkas kompiuteriams atsitiko, tai dar turbūt geras porą valandų prastūmėm pasienio zonojo, o išvažiavę ( galūūūūū gale ), dar kurį laiką laukėm antrosios mašinos.
O kad jūs žinotumėt kaip baisiai važiuoja rusai, ir kokie baisūs jų keliai ir kaip aš gailėjaus, kad važiavau ne su gauja fotografų. Tiek nerealių tikro rusiško kaimo vaizdelių mačiau, bet mūsų tikslas buvo kuo greičiau pasiekti Piterį, taigi, nestojom niekur.
Paskui iš vieno iš keliauninkų rusai teises atėmė. Kad nebūtų per linksma kelionė mums.

Šypt.

Prieš pasiekdami Sankt Peterburgą atsistojom baisingame kamštyje, didmiestis mat. Įvažiavus ten, galvoje sukosi mintys panašios į: “o dievai, koks miestas“. Pravažiavom šiek tiek jo kol ieškojom savojo viešbučio ir per tą “pervažiavimą“ supratau tik tiek, kad jis nebus įrašytas į mano mėgstamiausių miestų sąrašą, nejauku ten. Didelis, ne ką ten didelis, GIGANTIŠKAS miestas. Gražus, bet nejaukus man.

Didžiąją viešnagės ten dalį praleidau prie “grėbliavimo“ kanalo ( xe.. čia taip tik dėl to, kad tas rusiškas žodis reiškiantis irklavimą man labai panašus į grėbliavimą susirodė ). Vyrai treniravosi ( mat gi į varžybas atvažiavom ), o mes su Giedre daugiau mažiau šūdmaliavom.

Vakarais išeidavom pasivaikščiot po miestą, pirmą kartą važiavau metro ( aha, tokia didelė motera, o metro – pirmą kartą. Šypt. ) – patiko, netgi labiau nei pats visas miestas. O šiaip vienas vakarinis pasivaikščiojimas buvo beveik panašus į jaukų, prifotografavau daug, bet nieko doro, slankiojom ne tik didžiausiomis gatvėmis ir tikrai, gražu ten, gausybe senovinių pastatų, tiek daug kad kartais žiūrint jie net ima vienodi atrodyt ir .. susidaro įspūdis, kad ten jau buvau, nors nė velnio.
Plaukėm ir po naktinį Sankt Peterburgą pasidairyt, pasižiūrėt kaip keliami tiltai. Iš žmonių kiekio ant kanalų krantinių ir laivų kiekio ( kas turbūt ir sukėlė man didžiausią įspūdį, nes tas tiltų pakėlimas.. gražu, bet kažkaip taip.. tiesiog gražu ir viskas. ). O dar moteriškė visą laiką malė liežuviu rusiškai žinoma, nesupratau nieko, tai kažkaip nepridėjo džiaugsmo.
Paskutinę dieną dar ėmėm “busturą“ aplink Sankt Peterburgą, keisčiausia buvo tai, kad apvažiavom beveik visas vietas kur ir taip jau buvom apėję, bet įdomu buvo paklausyt pasakojimų, tiesa, dabar jei kas paklaustų ką ten pasakojo… neprisimenu nieko.

Tiesa pasakiu, pabaigai, Sankt Peterburge kartą gyvenime reik pabūt. Gražu. Todė nesigailiu nuvažiavus. O jei kartais tektų grįšt antrą kartą ten, tai norėčiau kokiam mėnesiui ir apeit ne tik tai kas gražu. Gi visur turėtų būt ir tamsiųjų pusių, net ir tam milžiniškam gražiam mieste. Ir jei grįsčiau ten dar kartą nusipirkčiau daug daugiau irisų. Tai tiek.

Grįžinėdami atgal grįžom pro Estiją. Va, ten tai man patiko. Tik įvažiavus pro estų sieną pasijaučiau kaip namie. Keistas jausmas, juk iki namų dar ogogogo kiek. Bet ten viskas kažkiek panašu į Lietuvą ir tai man patiko, tikrai tikrai.
Taliną įsivaizdavau kiek didesnį ( o gal tiesiog per trumpas laikas buvo jam visam pamatyti ir nemačiau viso jo tikrojo dydžio? ), bet tikrai jaukiai pasivaikščiojau jo senamiesčiu. Žmonės su manim šnekėjo angliškai, net ir Rimi parduotuvėje, kas mane labiausiai sužavėjo, nes pagalvojau, kad turbūt mūsiškės kasininkės nelabai ką angliškai sulementų.
Va į Taliną tai tikrai norėčiau sugrįšt ilgesniam nei dienai laikui.

Tai vat, antras didelis šios vasaros įvykis buvo ši kelionė. Gavosi kiek trumpiau nei tikėjaus, bet turbūt tik dėl to, kad įspūdžiai jau truputį priblėsę.
Gal kada papildysiu (turbūt ir nuotraukom ).

Šypt.
Geros dienos.