Nr. 24 Miau…

Kadangi tai mano mažytis kampelis internete, kuriame turėtų kažkaip stebuklingai jaustis kaip ir kuo aš gyvenu tai… reik trumpai bent “nušviesti“ situaciją.
Pastaruoju metu retai čia užsuku, matyt todėl, kad labai jau daug kas pasikeitė per visai trumpą laiką ir laiko prie kompiuterio praleidžiu minimaliai.

Ech…
Viskas kas geriausia į gyvenimą ateina visiškai netikėtai.
Taip.
Kai kažkada anksčiau per skype’inius išsikalbėjimus vienas draugas sakė, kad TAS žmogus greičiausiai yra visai kažkur čia pat, tik aš jo nematau ir visai nereikia tų aklų ieškojimų, kurie tik skaudina, netikėjau. Ir vis ieškojau ieškojau, pati kalta.
O dabar galiu pasakyt tik tiek, kad ši vasara buvo turbūt geriausia ever ir ne tik todėl, kad pabuvojau Rusijoj ar pakeliavau palei Lietuvos pasienį.
Kolkas TAI tęsiasi tikrai neilgai, todėl net truputėlį baisu garsiai apie viską kalbėti, bet šalia atsirado žmogus, su kuriuo man gera turbūt beveik kiekvieną minutę kai mes kartu ir būtent jo atsiradimas šalia padarė šią vasarą nepamirštama.
Ir aš laiminga.
Nors kartu su tuo dideliu gėriu kartais į gyvenimą pradeda lįsti vienokie ar kitokie nesmagumai, aš visiškai drąsiai galiu teigti, kad esu laiminga.
Ir šitas ruduo bus pats gražiausias ever.
Jaučiu.

Myliu tave kačiau.

p.s o fotkė tai Do. gamybos.