Nr. 37 Apie praėjusius.

Štai gyvenam jau ketvirtą 2010 metų dieną, o aš kažkaip vėluoju su pernykščių metų ataskaita. Negaliu teigt, kad ją surašau kiekvienais metais, bet pamenu, kad bent pernai kažkuriame kitame kažkur egzistavusiame savo internetiniam dienoraštyje ją rašiau. Graži tradicija, manau, verta ją pratęsti.

Taigi, kokie man buvo 2009 metai?
Norėtųsi trumpai, bandysiu, bet retai kada man taip gaunasi.
Buvo keisti metai, pilni gerų ir blogų potyrių, praradimų ir atradimų.
Pridariau be proto daug klaidų, kaikurios iki šiol dar mane persekioja naktiniais skambučiais. Apskritai, įpratau elgtis neatsakingai ir rizikuoti.

Baisiausias ir turbūt giliausiai į atmintį įlindęs 2009m. prisiminimas tai vienas iš PIRMŲJŲ kartų, kuris užklupo mane kažkur vasarį. Tuomet mane morališkai išprievartavo policijoje paimdami pirštų antspaudus ir seilių mėginuką DNR tyrimams. Ir nufotografavo dar. Gerai tai, kad jei kada kur ras mano lavoną, su nenupjautais pirštais, tai iškart aišku bus, kad ten aš. (Čia taip mane tądien guodė dėdė policininkas, kuris tuos pirštų antspaudus atiminėjo).

Apskritai visa žiema buvo tokia, kurios pakartoti nenorėčiau. Policija, labai jau netinkamas žmogus šalia, sugadinti nervai, prarastas pasitikėjimas žmonėmis, sugadinta sveikata ir dar krūvos visokių baisybių. Tas laikas įrodė man, kad nė velnio nesimokau iš savo anksčiau padarytų klaidų. Nežinau, jei yra tokių žmonių, kurie mokosi iš savų klaidų, tai aš gausiai jiems pavydžiu. Man galbūt labiau sekas iš svetimų mokytis, bet tik galbūt. Gerai tik kad turėjau pakankamai drąsos ir valios spjaut į viską kas tada gadino gyvenimą, nors tai padariau gerokai per vėlai, pasekmės dar jaučias.

Pavasaris atpūtė naujų vėjų. Pavyko susitvarkyti sesiją, kraujo tiesa iš manęs vis dar neėmė (taigi negaliu teigt, kad sveikata pasitaisė). Atsirado naujų žmonių šalia, geresnių žmonių, šiltesnių, jaukesnių ir visaip kitaip “-esnių“. Nors buvo ir tų blogesnių tipų. Tik šįkart jie dingo greičiau ir su mažiau skausmingom pasekmėm. Po biški pradėjau pastebėti ir žmogų, kuris dabar yra vienas svarbiausių man ir kuris uždėjo 2009 metams tokį didelį pliusą, kad daugelis kitų nusimušė.

Pamenu, kaip džiaugiaus kvietimu į žygį po Kuršių Neriją, nors ir negalėjau jame dalyvauti. Pamenu ir kaip bijojau visko, nes kaip jau anksčiau minėjau, buvau šiek tiek praradus pasitikėjimą žmonėmis, o ypač vyrais.

Atėjo vasara ir skautų stovyklos. Ir vėl buvo ir gero ir blogo. Daugiau gal blogo, bet jei jau nepabėgau iš ten, reiškias gyventi galima. Visgi … Lietuvos jūrų skautija tai ne tik A.M., kuris nors ir buvo labai šaunus mano vadovas, sugebėjo pamiršti tai, kad ir aš buvau “jo vaikas“ ir sugadinti nepataisomai šios vasaros skautiškus prisiminimus. Aš žinoma irgi klydau. Na… Svarbiausia tai, kad LJS tai ne tik A.M, bet ir pats nuostabiausias mano skautų brolis, kuris sugebėjo mane palaikyti ir išklausyti, net ir tada, kai tas klausimas labai skaudžiai jį lietė ir jis lyg ir turėjo būti kitoj barikadų pusėje ir nuostabūs palapiniokai Tomas su Vaidu ir naujas žmogus, savanoris Justas, kuris gydėsi stovykloj nuo savų problemų ir per kaikuriuos pokalbius gydė ir mane, ir visi likę vadovai, ir vaikai ir visi skautiški džiaugsmai ir tas jausmas, kad VISDAR gali būt vaiku.

O žinot kas dar tikrai padaro stovyklą geresne? Tai šansas išmesti “sausainį“ iš baidarės.

Tikiuosi, mano katinas nesupyks, bet tas pasiplaukiojimas baidare, per jo apsilankymą stovykloje – vienas geriausių prisiminimų iš ten.

Kas sekė po to?

Pats geriausias 2009 metų prisiminimas, kelionė prie jūros. Netikėta, suplanuota per vakarą ir pakeitusi labai daug. Na ir kas, kad oras gal buvo kiek kitoks nei norėjosi, na ir kas, kad vietoj miegojimo kopose miegojome po paplūdimio baru. Viskas nuo to buvo tik nuostabiau, unikaliau ir įsimintiniau. Tą parą pajūryje aš jaučiausi taip gerai, saugiai, jaukiai, kaip.. na nepamenu kada, bet buvo be proto gerai.

Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Metai pradėjo taisytis.
Įsimylėjau.
Išvažiavau į Sankt Peterburgą, grįšdama aplankiau ir Taliną. PIRMĄ sykį išgėriau “shotgun’ą“ ir pirmą sykį patyriau “malonumą“ miegoti penkiese lengvojoje mašinoje.

Grįžau. Pasiilsėjau ir vėl kelionė. Šįkart Lietuvos pasieniu, kuri irgi keitė daug ką ir keitė į gerą. Arba bent man taip atrodė. Susipažinau su keliais nuostabiais žmonėm, kurių tiesa pasakius pasiilgau jau. (Taip, tai galioja kaimynui, vadei Jolitai, Eglei, Romui, Giedriui, Tomui ir t.t.)

Su rudeniu atėjo ne tik paskutiniai (tikiuosi) metai KTU’ne, bet ir pirmas “rimtas“ dalyvavimas vestuvėse ir gimtadienis prie jūros, su jaunaisiais ir fotografu. Visada norėjau gimtadienio prie jūros, gal kiek kitokio, bet viskas pataisoma.

Na, o likusią metų dalį viskas ėjosi daugiau mažiau ramiai. Labai stipriai išskirtinų momentų, neskaitant Lenkijos (bet ją jau aprašiau) lyg ir nebuvo. Taigi, galima sakyti praėjusių metų aptarimą baigiau.

Pabaigai, pažadu stengtis nebedaryti tų pačių kvailų klaidų (nors kas dieną prigaunu save jas vis kartojant ir kartojant… ). Pažadu stengtis būti stipresne tiek morališkai, tiek fiziškai, nes pastebiu, kad dėdės policininkai taip nervus sugadino, kad pradėjau verkšlenti dėl menkiausių smulkmenų. Pažadu saugot sau brangius žmones. ( Beje, yra labai ilgas sąrašas seniai nematytų ir be proto pasiilgtų draugų su kuriais tikrai tikrai norisi susitikti ir kuo greičiau, tarp jų ir Dovilė, su kuria nors ir liūdna, bet retai kada atrandam laiko susibėgti ir Jūratė su mergom, ir Linas, velniai nematė, abu Linai ir Arūnas, Martynas, Edvinas, Jolita, Dalia, Diana, Gintas, Mantas, Sandra, Valius, dar viena Dovilė… ir taip galėčiau vardint ir vardint iki nuprotėjimo. Žinau, kad pati esu kalčių kalčiausia dėl to, kad nesusimatom, bet tikrai būtų smagu susitikt. Blyn! )

Ai, kažkaip į galą susinervinau, susigraudinau net, laikas miegot.

Labanakt.
Ir gerų mums tigriuko metų. (Senelis sakė, kad iki Trijų karalių dar galima ramia sąžine sveikinti ir linkėti… :))