46. Bėgu.

Prisimenant ankstesnius mano blog’o įrašus, jau galima būtų laukti įrašo nupiešto keistai/filosofišai/depresiškai rudeniškomis spalvomis, nes juk toks metas: šalta, nyku (na gerai jau gerai, būtent šiandien saulėta ir pakankamai šilta, bet ne apie tai aš, bendrai, apie rudenį), bet šįkart bandysiu kitaip ir apie kitką.

Ir iš anksto atsiprašau – gali gautis ilgokas įrašas, gausiai minčių prisikaupę per tiek laiko nerašymo.

Bėgu – šiuo atveju reikėtų suprasti teisiogine to žodžio prasme (nors galbūt pasiknaisiojus giliau ir galėčiau pripažinti, kad tas kas antras rytas tuo pačiu yra ir bėgimas nuo/per problemas, keistas mintis ir kitokį blogį).

Taigi – bėgu.

Netyčiom šią vasarą prisiminiau šį gėrį ir rodos – užkabino. Esu bėgiojus ir anksčiau, būdama mokyklinukė paauglė, vėliau kažkiek dar universitete, bet tai būdavo trumpalaikis reikalas, lengvi pasilakstymai. Atėjus vasarai ir po žiemos supratus, kad “na jau ne sporto klubai – ne man“, pradėjau kalbėt apie bėgimą.

Kalbėk, nereiškia bėgt.

Taip kalbėjau turbūt gerus du mėnesius (su viršum), kartais net pagalvodavau, kad taip ir nepradėsiu. Kodėl taip tempiau? Kažkaip šįkart norėjosi pradėti viską teisingai: nusipirkti tinkamus bėgimui batelius, pasiruošti morališkai, kad to reikalo nemesčiau vos pradėjus. Ilgiausiai užtruko punktas “nusipirkti batelius“. Vaikščiojau po visokius akropolius (paėmiau kaip bendrinį pavadinimą, turėdama omenyje visus didžiuosius prekybos centrus) ir vis puldavau į neviltį. Kainos (net per išpardavimus) man atrodė beprotiškos, pasirinkimas – minimalus. Galų gale prisiverčiau įlipti į Parodos kalną ir nueitį į sporto prekių parduotuvę ant kampo prie Viešosios bibliotekos, tebunie tai reklama jai, bet ten radau ko norėjau/tikėjausi ir net galiu teigti – daugiau. Nustebau, kai vietoj vos kelių porų batų, man pardavėja parodė bemaž tris lentynas (tris lentynas bėgimo batelių, ken jū ymedžin? ne kokių ten krepšinio batų, o bėgimo batelių), draugiškai padėjo išsirinkti, patarinėjo, taip, kad netgi atrodė, kad supranta apie ką kalba. Jeigu gerai pamenu, sekančią dieną jie jau buvo išbandyti.

Taigi, tiksliai jau nepamenu, bet rodos rugpjūčio pradžioje pradėjau bėgioti. Rytais. Nežinau kodėl, bet man šitas laikas visada būdavo priimtiniausias bėgimui. Atsikelt, žinoma, sunku, bet koks geras jausmas apima kai bėgi pro bundantį miestą (ok ok, tos vietos kurioje bėgioju miestu pavadinti retam turbūt apsiverstų liežuvis, bet vis tiek), kai sutinki apsimiegojusį praeivį, jis į tave pažiūri tokiu keistai/susižavėjusiai/nesuprantančiu žvilgsniu ir paklausia “tai kelintą jau ratą bėgi?“, atsakius “7-tą“ jo keistai/susižavėjusiai/nesuprantantis žvilgsnis staiga pasikeičia į tiesiog susižavėjusį, kai matai kaip kyla saulė, lenda pro medžius parkelyje arba spigina tau į akį bėgant šalia Veiverių plento… ir tas superinis jausmas, parbėgus namo, kai supranti, kad padarei tai, kam daugelis neprisiverstų ir galėsi tuo visą dieną didžiuotis! Štai kodėl bėgu rytais.

Ko tik nebuvo per šituos kelis bėgimo mėnesius. Ir vilkšunis išdygęs lyg iš niekur priešais mane, kuris paskui draugiškai palydėjo iki mano namų vartelių (ėjo šalia, nieko nedarė, nelojo, neurzgė, tik karts nuo karto protingai pažiūrėdavo). Ir mintys, kad daugiau nebegaliu, viskas, stoju ir einu namo (kurios galų galiausiai buvo nugalėtos ir aš sėkmingai prabėgau savo planuotus maršrutus). Ir atsvara anoms mintis, supratimas, kad šiandien taaaaip lengva bėgti ir taip nubėgti pirmieji 10km. Taip pat ir mašinų pypsėjimai bėgant šalia Veiverių plento, kurie padėjo man suprasti, kad taip Lietuviams dar keistas tas bėgiojančių žmonių vaizdas. Netgi išmanųjį telefoną įsigyjau dėl bėgimo (taip taip, teisingai perskaitėt! Tie kas mane pažįsta žino/žinojo mano požiūri į telefoną “telefonas turi skambinti ir rašyti žinutes, turi būti patogu tai daryti ir taškas. Jokio ten interneto telefone nereikia.“, bet va ėmė ir prisireikė…), labai norėjosi sekti savo progresą ar regresą ar kad ir kaip ten bus, taip mano gyvenime atsirado išmanusis samsungas ir endomondo programėlė. Tuomet atsirado daugiau motyvacijos ir noro bėgti, bėgti greičiau, bėgti ilgiau, stebėti kiek galiu ir kaip galiu, pralenkti save. Tikiu, kad dar nebėgu taip kaip galiu greičiausiai, bet faktas tas, kad bėgu tikrai greičiau nei kai tik pradėjau žaisti bėgimą. Buvo minčių ir apie Vilniaus maratono pusmaratonį ir būčiau bėgus, tikrai, (ar būčiau nubėgus, čia jau kitas klausimas), bet per vieną iš bėgimų, o jis buvo visai taip jau prieš tą išsvajotąjį/gasdinantįjį Vilniaus maratoną, bėgdama 10km. ir prieš tai nepadarius padoraus apšilimo kažką ten savo kairėje kojoje pasitempiau (žmonės man sakė protingą pavadinimą tos vietos, ale nebepamenu), taigi mano didžiausias šių metų išbandymas nuplaukė, bet kad nepersigalvočiau ir bėgčiau toliau, tik atsiradus registracijai, užsiregistravau į jubiliejinį kitų metų Vilniaus maratoną. Buvo ir lietaus per bėgimus ir beprotiško vėjo, buvo ir pramiegojimų, kai atsikeli ir supranti “šit, šiandien neatlikau vieno svarbaus dalyko“.

Spalis, kolkas pastoviausias mėnesis bėgiojimo klausimu. Ir mėnesis, kuris įsirašys į biografiją, kaip pirmų varžybų mėnesis. Nieko rimto nebėgau, net pačiai juokinga, bet pasirinkau 5km “Bėk už Kauną“ bėgime. Stovėdama registracijos eilėje vis klausinėjau Vaido “kiek bėgt, kiek bėgt“ žinojau, kad bėgant 10km gali būti blogai, nes skrandis sukosi dėl netyčinių negerų vaišių prieš tai vakarą, o taip pat žinojau, kad bėgdama 10km galiu visai netyčiom likti pačiam gale, žinojau, kad nebėgu greitai ir turiu keistai durną bruožą, nemėgstu būt paskutinė, pirma būti irgi ginkdie nesitikiu, ne tik bėgime, dažniausiai ir visur kitur, bet būti gale man nepatinka. Taigi galų galiausiai mano super sportinė apranga pasipuošė numeriu, atsistojau į minią laukiančią prie starto ir apėmė gausiai fainas jausmas. Suprasti, kad tiek aplinkui bėgančių žmonių yra didis gėris. Užtai dar labiau laukiu Vilniaus, žmonių ten juk belekiek kartų daugiau bėga. Atbėgau per 26.43 min. (endomondo rodė šiek tiek mažiau, ale ką padarysi, oficialiai šitas laikas yra tikras laikas) ir labai savim didžiavaus (nors galbūt nelabai yra ko), nes tai buvo mano geriausias laikas (na, ir vis dar yra). Pagal rezultatus iš moterų buvau 15 (jų bėgo manrods kažkur apie 60), bendrai 77. Na, kaip pirmam kartui gal ir nieko?

Kolkas tiek apie mane ir bėgimą. Šiaip perskaičius visus pingvino kojos blogo įrašus sugalvojau, kad ir pati noriu rašyti apie tai kaip bėgu, kaip kam ruošiuos, kur bėgu ir tiesiog, kad vėl noriu rašyt, taigi šis įrašas greičiausia pirmas bet ne paskutinis mano pasapaliojimas apie naują aistrą.

Tai tiek, geros gražios saulėtos dienos!

Miau.