47. Kodėl bėgti gerai?

Būna dienų/savaičių/mėnesių kaip tyčia, pas mane dabar tokia savaitė, tikiuosi (šiek tiek naiviai), kad iki mėnesio neišsitemps ir būtent dėl to, savaitgalį su drauge apturėjom pokalbį “Kaip gerai yra bėgti“.

Ji bėgiojo, aš bėgioju ir abi viena kitai antrinom kaip tatai yra puiku.

“Kas čia jau tokio gero?“ paklaustų niekada nebandęs bėgti žmogus, kuriam jau vien mintis atsikelti anksčiau sušiauštų odą, o dar kankintis ir bėgti? (Na nežinau ar konkrečiai taip paklaustų, bet turiu draugę, kuri mane laiko šiek tiek trenkta dėl to, kad bėgioju ir jos supratimu bėgioju labai daug, tai įtariu, ji tikrai tikrai užklaustų panašiai).

Šįkart bėgimo gėrį aiškinti bandysiu ne tuo, kad “Va, bėgi ir būni sveikesnis, stipresnis, jei pasiseka ir jei to reikia netgi galbūt lieknesnis…“, nes be viso šito dar bėgimas – savotiška meditacija, kuri pasidaro labai reikalinga kai ištinka “kaip tyčia“ laikotarpiai.

Nežinau, galbūt nevisiems, bet man, kai būna sunku reikia vos kelių dalykų: pabūti vienai ir šilto apkabinimo. Tarpusavyje atrodo, nedera, bet taip yra. Keisdamiesi paeiliui tie dalykai gali ištraukti iš bet kokios emocinės “duobės“.

Bėgimas – priemonė pabėgti nuo pasaulio, pabūti savimi ir tik su savimi ir išbėgus pabėgioti paskui nereikia aplinkiniams teisintis, kur buvai, juk supranta – sportuoji, o giliau nežiūri. Jeigu imtum ir tiesiog išnyktum kur nors valandai, jau gali ir nerimaut pradėt, pykt, nervintis, o kai išeini pabėgiot – viskas tvarkoje.

Na tai čia taip būdavo anksčiau, kai bėgiojimai buvo tokie labiau “noriu bėgu, nenoriu ne“. Pastovus bėgiojimas – pastovi meditacija ir minčių sudėliojimas į joms skirtus stalčiukus. Labai patogu, atsikeli, susitvarkai viduje ir paskui ramiai, besišypsodama gyveni toliau. Turi bėda/nerimą/pykti – išbėgi juos ir šiek tiek ramiau. Štai kodėl bėgti gerai. Pridedam šį pliusiuką prie visų kitų.

– – – – – – – – – – – – – – –

Kaip man sekasi bėgiot?

Bėgioju, rytais kaip ir visada sunku prisiverst atsikelt, bet visada su pasididžiavimu grįštu iš po bėgimo ir džiaugiuos, kad visgi atsikėliau. Toliau sąžiningai bėgu kas antrą rytą (na, prisipažinsiu, savaitgalį praleidau, o/bet/tačiau buvau stovyklėlėje ir organizuodama orientacinį, neoficialiai, be endomondo, be greičio, atstumo ir kitokių matavimų manau nubėgau savaitgalinius ~10km. su pertraukėlėm aišku, orientacinis bėgimas nevisai toks, kaip tas mano įprastasis, o ypač kai ne jame dalyvauji, o jį bandai padaryt). Kolkas apsistoju ties savo ~8km. paprastom dienom, vėliau, turbūt nuo lapkričio pradžios reikės pradėt ilgint ir žaist pagal mano katino sudarytą programą, žaisti ruošimąsi Vilniaus ir visiems kitiems suplanuotiems ir netyčia nutiksiantiems bėgimams. Bėgioju lėčiau nei po “Bėk už Kauną“, tada savaitę kokią buvo didus azartas apėmęs pagerint tą 5km. laiką, per plauką trūko, nepavyko, tai va.. nusiraminau (šypt.).

Turėjau mintį bėgti ir šį savaitgalį Rumšiškėse vyksiančiame bėgime, ale vat nežinau, neapsisprendžiu. 21 km. atrodo daug (juokingiausia yra tai, kad prieš mėnesį su biškiu tuos pačius 21 km. buvau pasiryžus nubėgti Vilniuje) , gal ir per daug šiam momentui, nors kažkas viduje ir kirba, stumia vis tą mintį į paviršių. Žodžiu žiūrėsim/matysim/svarstysim, kad jau ir taip užbrango, tai dar turiu laiko iki penktadienio pietų.

Miau.