49. Kojos tai neštų, bet …

… pasirodo širdis nespėja su jomis.

Ne ne ne, jokių rimtų problemų (turbūt) neturiu, tyrimų nesidariau, ale vat ėmė mano katis ir nupirko man pulsometrą, išbėgau, bėgau kaip visada, mano supratimu ne per daug sunkiai, bet ir nesiilsėdama, grįžau ir… gavau lengvą šoką pamačius kiek jis rodė. Vidutinis pulsas buvo 170 (taaaip taip, nors dar pati tuo netikiu), aišku, stengiaus teisintis tuo, kad tada buvo tiką pasnigę, šalta, šlapia, na – papildomas stresas, bet niekas per daug nesikeitė ir bėgant kitą kartą ir dar kitą irrrr… taip buvau priversta lėtinti tempą iki tokio kurį vadinu “pasivaikščiojimu“, biški apmaudu, na bet ką padarysi, dabar treniruosiu širdį (šypt).

Kokie pojučiai bėgant pasivaikščiojimo tempu?

Įvairūs iš tikro. Erzina Endomondo tetos balsas ausinėje, pasakantis kokiu greičiu įveikiau pastarąjį kilometrą, nes nu blyn, gi žinau, kad galiu gerokai greičiau. Atsiranda laiko tyrinėti kaip kvėpuoju, kaip kvėpuojant pulsas šiek tiek krenta, gal išmoksiu jį “nukvėpuoti“? Apskritai, daugiau minčių galvon lenda, kartais naudingų, kartais tokių, kurias norėtųsi sugrūsti atgal. Pastebiu daugiau gražių dalykų aplinkui, palengva bėgant ir gamta gražesnė ir žmonėm nusišypsot lengviau ir snaigės elegantiškiau krenta. Tikiuosi, kad pagaliau ir svoris kiek pakris, nes nuo to laiko, kai pradėjau bėgioti jis sustojo bjaurastis ir nei iš vietos, dabar jau turiu paaiškinimą kodėl, bėgau juk ne toj zonoj.

Va taip va dabar ir gyvenu/bėgioju.

Tiesa, šiandien pirmą kartą bėgau su savo kačiu. Galvojau, bus baisiau, na juk jis orientacininkas buvo, ale bėgom palengva abu, nes jis irgi stengėsi įtilpti į aerobinės treniruotės pulsą, pasirodo čia ne man vienai problemos su tuo, tai šiek tiek paguodė (ech, kokia aš tikra lietuvė, smagu, kai ne man vienai taip šypt.). Visai smagu bėgti ne vienai, kitaip, bet smagu.

Tai tiek naujienų iš manęs, geros nakties!
Ir čiūr tegu rytoj ryte Kaune NE-LY-JA!

Miau.