50. Kai reikia spyrio…

… bėk …

Kaip mano katis man ir sakė, reikia kažko pastoviai naujo, kad nedingtų entuziazmas bėgti.

Tiesos yra.

Nežinau, ar visgi buvo kažkur prapuolęs entuziazmas ar tikrai kaltas mažas gyvas padarėlis atsiradęs mūsų namuose, kuris penktą ryto sugalvoja pažadinti ir pakviesti tave pažaisti kandžiodamas ausį, nosį ir viską ką pasiekia.. Neapsisprendžiu. Bet esmė tame, kad pastaruoju metu mano bėgimai tapo chaotiški, rytais sunkiai prisiverčiu bėgti, bandau tai kompensuoti vakariniais bėgiojimais, bet vakarais juk visokių ten reikalų reikaliukų atsiranda… Vos ne vos surenku tris bėgimus per savaitę, na bet bent tiek dar sukrapštau.

———-

Penktadienį grįžinėdama iš darbo jaučiausi visiškai išsimušus iš vėžių (spaustuvėje prieškalėdinis laikotarpis – baisiausias), bet aiškiai žinojau, kad reikia bėgti, nes buvau bėgus vos vieną kartą – antradienį ir buvo gėda net prieš pačią save. Kad būtų įdomiau, sugalvojau pakeisti maršrutą, vis šis tas naujo, kiek galima iki tos Garliavos bėgioti (šypt.). Pasirinkau jį tokį: Veiverių plentu iki Europos prospekto, tada kalnu žemyn, per tiltą ir palei Nemuną iki Aleksoto tilto, ten aukštyn į kalną ir atgal namo. Maršruto minusai: beveik visą laiką palei gatvę, na tai kažkaip smagumo mažai ir visas kelias – asfaltas, o dar tas kalnas irgi optimizmo neteikiantis. Pliusai: naujas, ilgesnis maršrutas, nuostabus vaizdas leidžiantis Europos prospekto kalnu žemyn ir bėgant link Aleksoto tilto (ok, jis lyg ir Vytauto Didžiojo vadinas? Nežinau, nelimpa man šis pavadinimas (šypt.).)

Kadangi organizmas jau priprato prie vakarinių pasibėgiojimų tai įvairųs skausmai nebekamuoja (paaiškinimas: pirmuosius kartus, kai bėgau vakarais, atrodydavo, kad organizmas totaliai maištauja prieš šitą reikalą: skaudėdavo viską iš eilės, po biški, bet viiiiską iš eilės), bėgimo pradžia buvo rami, risnojau sau, stebinau žmones, pačiai irgi buvo keista bėgti taip viešai. Keistas dalykas nutiko kažkur ties septintu kilometru, pradėjo skaudėt ranką (wtf, pagalvojau, bėgu juk kojomis, ko čia tai rankai dėmesio prisireikė? ir skaudėjo taip atsakingai, bet aš kantri, bėgau ir praėjo. Tik vis dar kamuoja nerimas, kodėl? Bėgti visai palei Nemuną neišdrįsau, visgi vėlus vakaras aš viena ir juk ne vyras (šypt.), todėl susidūriau su problema, baisiai sureguliuotu šviesaforu pėsčiųjų atžvilgiu Karaliaus Mindaugo prospekte, pirmoje sankryžoje už tilto. Nežinau ką ten kažkas sau galvojo jį reguliuodamas, bet akivaizdžiai pamiršo, kad toks daiktas, kaip pėstieji egzistuoja (ir jau ne pirmą kartą tai pastebiu, kažkada dviračiu važiuodama laukiau laukiau, kol pėstiesiems žalia užsidegs. Baigėsi tuo, kad nukėliau dviratį į važiuojamąją dalį ir vaidinau drąsią važiuodama kartu su mašinom), šįkart teko bėgti nutaikius momentą, nelegaliai. Perbėgus gatvę džiaugiausi, kad tą vakarą buvo Žalgirio varžybos, kaip ir priklauso didžioji dalis kauniečių tūnojo arenoje, taigi gatvės buvo pakankamai ramios. Bebėgdama Nemuno pakrante ėmiau galvoti: pala pala, jau dabar va artėja devintas kilometras, kol užbėgsiu į kalną ir namo bus kokie penkiolika, o gal pabandyti nubėgti 21? Ir pamažu ta mintis virto dienos tikslu. Mintyse bėgdama kartojau “nubėgsiu pirmą pusmaratonį, nubėgsiu nubėgsiu!“

Ir nubėgau!

Valio man!

Kaip jaučiausi bėgdama dvigubai daugiau nei bėgu paprastai? Gailėjaus, kad nepasiėmiau vandens, trūko jo ir į galą pradėjo trūkti energijos. Skaičiavau paskutinius kilometrus ir jie buvo neįprastai ilgi, bet tik dėl jėgų trūkumo, nes kojos atrodo bėgo pačios. O nubėgus apėmė malonus pasididžiavimo jausmas. Tada nuovargis. Medinės kojos. Dušas. Ramybė… ir kitą dieną atsikėlus atrodė, kad vėl galėčiau bėgti.

Žodžiu, spyriau pati sau, stipriai, dabar noro bėgti vėl į valias. Pasididžiavimo jausmas sugrįžo, kačiukas miega naktimis ramiau, tikiuosi, pirmadienis prasidės standartiniu bėgimu (šypt.).

Tai tiek apie mane.
Pastarąją savaitę kaupiau įraša nesusijusį su bėgimu (beveik), bet jis vis nesusirašė, nesusidėliojo mintys. Tikiuos susistovės per ateinančią.

Gero vakaro, jeigu kas pasiryžot perskaityt ir mes abu su Iniu, miegančiu man ant peties sakom jums vakarinį Miau.