55. Per anksti atėjęs “savaitgalis“ ir nauji 10km.

Nežinau, po bėgimo važiuodama namo mąsčiau, kodėl vis sunku ir kažkaip nelengvėja? Bet pagalvojau gi, jei lengva būtų, tai musėt būčiau per mažai stengusis. Iš viso to išeina, kad jei sunku tai kaip ir gerai. Tuomet buvo gerai. Neskaitant rezultatų (šypt.).

Šiaip tai nebėgau, o koldūninaus (geras žodis, gražus, o ir koldūnai skanu (šypt.)). Kažkaip tiesiog nesibėgo. Turėjau įvairių ten tikslų, bet realiai suvokiau, kad greičiausiai reik tiesiog norėt sutilpt į valandą. Pasak endomondo tai dešimt kilometrų ir tilpau. Biški pikta ant savęs, nes ne tai kad progresas, bet greičiau regresas matosi ir eilinį kartą ties puse maršruto viduje urzgiau, kad va ir vėl čia ardausi dėl to, kad trečia nuo galo atbėgčiau (šypt.) O kodėl ardaus? Nes turbūt vis noriu įrodyti sau, kad galiu geriau. Tai turbūt ir toliau ardysiuos. Sekantis mano sąraše Kauno maratonas ir jame vėl tie patys smagieji dešimt kilometrų.

O jeigu bendrai apie patį bėgimą tai šįkart buvo super keista, nes pirmąsyk buvau viena. Katins mano Kulautuvoje dviračio sėdynę laužė, draugai dirbo/keliavo/per vėlai sužinojo apie bėgimą ir t.t. ir panašiai. Tai lyg ir krūvoje bendraminčių, bet vis tiek viena, keistai, nepratus aš taip (šypt.). Patiko žiauriai gauti sertifikatą ir maikute ir dar labiau patiko, kad maikutę davė mažą (šypt.), įsispraudžiau, ale bus dar kur tobulėt jei norėsiu su ja kur pasireklamuot. Nelabai patiko eilė laukiant sertifikatų, bet kad kitaip šito klausimo gudriau turbūt ir neišspręsi. Ir turbūt kaip daugelį taip ir mane užkniso tas penkiolikos minučių pasistoviniavimas, bambėjau kaip mažas vaikas pati sau “nu kada gi leis jau bėgt“. Daugiau kaip ir nieks neužkliuvo, dūšioje buvo smagu, kad va vėl Kaune ir vėl bėgimas ir dar daug bėgančių ir užsieniečiai fotkino, kažkaip tiesiog gera ir tiek.

Tiesa, kažkaip keista, kad ryt ne sekmadienis (šypt.)