59. Komandinė dvasia

Arba aš jau žinau, kurie marškinėliai bėgimui bus mano mėgstamiausi, nors aišku formas taisyt iki tol kad su jais normaliai jausčiaus reikia, reikia, ech tos atostogos (šypt.)

Taigi taigi, kad jau nesitreniruoju, tai ir blog’as mano tyli. Bet kad ir kokia aš tyli bebūčiau visgi gavau beprotiškai fantastišką galimybę bėgti kartu su visias smagiaisiais blogeriais, kurių dalis yra apskritai visiškai kalti dėl to, kad pradėjau bėgioti (viešai dėkingus kaltinimus siunčiu Pingino kojom (šypt.)). AČIŪ už tai! Skambės paaugliškai, bet eidama į Vingio parką džiūgavau lyg eičiau į susitikimą su pasaulinio lygio bėgikais, štai ant kiek smagu man buvo su jumis susipažint!

Buvo aišku ir baisu, kur jau čia nebus, ateinu matai pas gerokai rimtesnius bėgimo prasme žmones, bėgsiu kartu, o treniruotis? Ne, kam, apie jokias treniruotes nieko negirdėjau (šypt.). Tai tik ačiū Dievui ir komandinei dvasiai ir dar turbūt orui už tai kad pavyko subėgti geriausiai kaip tik esu subėgus (antrą dieną džiūgauju, tai užrašysiu ir čia tuos skaičiukus: 56.56.09).

Kaip sekėsi bėgti? Na, kaip nebėgusiai belekiek laiko, sakyčiau neblogai. Oras vėlgi, kaip per Kauno maratoną, buvo mano supratimu tiesiog tobulas bėgimui. Buvo savotiškai keista lenkti žmones trasoje, lyg ir aplenki ir smagu ir geriau jauties, bet kai pagalvoji, kad jie jau čia turbūt kokį 50’tą ratą suka… Nesuveikė mano endomondo, taigi bėgau ir nežinojau kaip (šypt.), taigi apsistojau ties tiesiog bėgimu, be didelio galvojimo apie galutinį rezultatą, nors aišku labai susimaut irgi nesinorėjo, nes juk bėgau už komandą (šypt.). Tiesa pasakius, atbėgau ir nesitikėjau, kad būsiu tilpusi į valandą, todėl laaabai nustebino atsiradę rezultatai (šypt.) Garantuoju, kad prie to stipriai prisidėjo visi Blog’iečių komandos nariai, kurių palaikymas buvo superinis! Jau atbėgdama prie starto/finišo linijos šypsodavausi, nes žinodavau, kaip bus smagu prabėgti pro juos (šypt.) Ačiū ačiū ačiū!

Šiaip apskritai keista diena buvo, važiavau į Vilnių traukiniu viena, nes pati žiopla ir neapsižiūrėjau, kad didžioji dalis bėgsiančių Kauniečiai ir kadangi turėjau daug laisvo laiko, tai vis mintys nuklysdavo į tai, kad va, aš važiuoju čia tuos šimtą kilometrų, atsibosta net važiuot, o žmonės bėga. Baisu, bet žavu. Nors labiau baisu visgi. Bet bežiūrint jau į juos bebėgančius realiai, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad kadanors ir aš visai šitai avantiūrai pasirašyčiau.

Jeigu taip trumpai, ačiū visiems visiems, kuriuos tądien mačiau ir kurie prabėgo ir pabėgo! Tikiuosi susitiksim per Vilniaus maratoną!