59. Komandinė dvasia

23 liepos, 2013

Arba aš jau žinau, kurie marškinėliai bėgimui bus mano mėgstamiausi, nors aišku formas taisyt iki tol kad su jais normaliai jausčiaus reikia, reikia, ech tos atostogos (šypt.)

Taigi taigi, kad jau nesitreniruoju, tai ir blog’as mano tyli. Bet kad ir kokia aš tyli bebūčiau visgi gavau beprotiškai fantastišką galimybę bėgti kartu su visias smagiaisiais blogeriais, kurių dalis yra apskritai visiškai kalti dėl to, kad pradėjau bėgioti (viešai dėkingus kaltinimus siunčiu Pingino kojom (šypt.)). AČIŪ už tai! Skambės paaugliškai, bet eidama į Vingio parką džiūgavau lyg eičiau į susitikimą su pasaulinio lygio bėgikais, štai ant kiek smagu man buvo su jumis susipažint!

Buvo aišku ir baisu, kur jau čia nebus, ateinu matai pas gerokai rimtesnius bėgimo prasme žmones, bėgsiu kartu, o treniruotis? Ne, kam, apie jokias treniruotes nieko negirdėjau (šypt.). Tai tik ačiū Dievui ir komandinei dvasiai ir dar turbūt orui už tai kad pavyko subėgti geriausiai kaip tik esu subėgus (antrą dieną džiūgauju, tai užrašysiu ir čia tuos skaičiukus: 56.56.09).

Kaip sekėsi bėgti? Na, kaip nebėgusiai belekiek laiko, sakyčiau neblogai. Oras vėlgi, kaip per Kauno maratoną, buvo mano supratimu tiesiog tobulas bėgimui. Buvo savotiškai keista lenkti žmones trasoje, lyg ir aplenki ir smagu ir geriau jauties, bet kai pagalvoji, kad jie jau čia turbūt kokį 50’tą ratą suka… Nesuveikė mano endomondo, taigi bėgau ir nežinojau kaip (šypt.), taigi apsistojau ties tiesiog bėgimu, be didelio galvojimo apie galutinį rezultatą, nors aišku labai susimaut irgi nesinorėjo, nes juk bėgau už komandą (šypt.). Tiesa pasakius, atbėgau ir nesitikėjau, kad būsiu tilpusi į valandą, todėl laaabai nustebino atsiradę rezultatai (šypt.) Garantuoju, kad prie to stipriai prisidėjo visi Blog’iečių komandos nariai, kurių palaikymas buvo superinis! Jau atbėgdama prie starto/finišo linijos šypsodavausi, nes žinodavau, kaip bus smagu prabėgti pro juos (šypt.) Ačiū ačiū ačiū!

Šiaip apskritai keista diena buvo, važiavau į Vilnių traukiniu viena, nes pati žiopla ir neapsižiūrėjau, kad didžioji dalis bėgsiančių Kauniečiai ir kadangi turėjau daug laisvo laiko, tai vis mintys nuklysdavo į tai, kad va, aš važiuoju čia tuos šimtą kilometrų, atsibosta net važiuot, o žmonės bėga. Baisu, bet žavu. Nors labiau baisu visgi. Bet bežiūrint jau į juos bebėgančius realiai, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad kadanors ir aš visai šitai avantiūrai pasirašyčiau.

Jeigu taip trumpai, ačiū visiems visiems, kuriuos tądien mačiau ir kurie prabėgo ir pabėgo! Tikiuosi susitiksim per Vilniaus maratoną!

5 atsakymai į “59. Komandinė dvasia”

  1. lapebega said

    Susitiksim būtinai!
    Jaučiu ir tada reikės After’į daryt, kai visi savo maratonus ir pusmaratonius subėgsim 😉

  2. padugnini said

    Tau tau ačiū, kad prisijungei su savo šypsena 🙂

  3. Marius said

    Va, va įtraukėm tave į šitą liūną, dabar turėsi bėgioti:)

  4. Kiborgas said

    Respekc! Mūsų blogo tokia pirminė idėja buvo, kad pritraukt kuo daugiau žmonių į bėgimą. Paskui tik, kai Murakami perskaitėm, kad ne kiekvienam reikia ilgas distancijas bėgiot, biški persigalvojom 🙂

    • aistera said

      Mano atveju suveikė 🙂 negalėjau atsitraukt, kai susiradau jus, kol visko visko neperskaičiau 🙂 lygiagrečiai dar ir Murakami skaičiau, tai dalį kaltės turi ir jis prisiimt 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: