60. Beveik po metų

EI-NA-SAU!

Atsidarinėju savo blog’ą ir galvoju, jaučiu bus pirmas įrašas po kokių metų.

Ir “akurat“.

Kur tie metai prapuolė? Kas kaip kodėl? Pasirodo, nebėgiojant – rimtai nesirašo! (šypt.)

Pradžioj tų tuščių metų buvo šiek tiek tinginystės ir priešvestuvinių pasiruošimų (bet labiau turbūt – tinginystės, neslėpkim to (šypt.)), vėliau – antkaulio uždegimas, ir greičiausiai kažkur į tarpą dar šiek tiek tinginystės įsimaišė. Visai patogu verkšlenti, kad negali bėgti, tyliai pavydėti visiems bėgiojantiems aplinkui ir nieko nedaryti. Matyt. Nes jei nebūtų patogu, gal būčiau anksčiau ar dažniau bandžius išbėgti?

Aišku, buvo tų nesėkmingų bandymų, kai išbėgdavau ir … kilometro nenubėgus grįšdavau atgal šlubčiodama. Vat šitas tai žiauriai demotyvavo. Per visą tą laiką bandžiau prisijaukinti dviračius, bet visada visiems sakiau, kad bėgiot man patinka labiau (ironiška, juk nebėgiojau tai iš principo visai savo noru (šypt.)). Vis planuodavau prisėsti čia ir parašyti ką nors, bet … neprisėsdavau.

Norėjau parašyti apie tai, kaip vairuotojai nesiskaito su dviratininkais gatvėje, apie tai, kaip užsienietis užkalbina ir kelio paklausia stovint per raudoną šviesą, sankryžoje (šypt.),  dar apie tai, kaip kylant į Savanorių kalną, kelininkai man jau šypsosi ir sveikinasi, nes mato mane ten puškuojant kone kasryt, būčiau užsiminus ir apie tai, kaip kartais maloniai vairuotojai atsiprašo manęs, nors į juos įvažiuoju aš (šypt.). Bet nei vienas iš šių ir kitų nuotykių, nutikusių per metus neprivertė manęs prisėsti ir ką nors parašyt.

Bet užteko vieno sėkmingo išbėgimo ir… štai aš ir  vėl čia! (milijoną kartų šypt.)

Šiandien mindama namo iškėliau sau ultimatumą, arba išbėgu ir viskas būna gerai, arba kraunu savo naujus batelius į internetą, pardavimui. Kad nepersigalvočiau, tik pastačius dviratį persirengiu, susirandu pulsometrą (kadangi dviratį naudoju grynai transportavimosi tikslais, tai ano kažkaip ilgokai neradau, išsigandau, kad vyras jau pardavęs bus (šypt.)), blogiečių maikutę, greitai šoku į sportbačius ir… išbėgu.

Pirmi žingniai bėgasi ( iš principo, toks ir bėgimas, ridenimasis arba puškavimas labiau (šypt.)) sunkiai, mintyse jau pradedu bijoti, kad tuoj tuoj ir suskaus vėl, bėgu tolyn, girdžiu liaudišką muziką, galvoju, va blyn, kažkas iš kaimynų ženijas ir labai jau rėksmingus muzikantus nusisamdė, pasižiūriu į pulsą OMG!!! klaikuma, tik pradėjau bėgti ir iškart 150?! Prilėtinu, kvėpuoju, šiek tiek numušu, ale bėgimas tai jau išvis į bėgimą nebepanašus. Bet kolkas nieko neskauda! Endomondo džiaugsmingai praneša, kad jau nupuškavau savo pirmąjį kilometrą, blemba… jausmas geras, nes prabėgu tą vietą, nuo kurios įprastai apsisukinėdavau ir šlubčiodama grįždavau namo, galvą nuleidus. Bėgu į parkelį, ogi žiūriu – tūsas. Va kur tie liaudies muzikantai triukšmauja, Onines Aleksotas švenčia. Nuotaika dar labiau pakyla, nes ta liaudies muzika, panašu, visai bėgimui tinka (šypt.), Pulsas toliau aukštas, bet nuotaika superinė, jaučiuos gerai, nieko neskauda, žiūriu – jau mano planuotos 15min. ir nubėgtos, bet taip gera, kad bėgu toliau, mintyse pagalvoju – pusvalanduką gi galiu išbėgt. Aišku galiu, bėgu… neįtikinėtina, toliau sėkmingai nieko neskauda, prabėgu vietinį jaunimą, žiūri jie į mane niekšeliai ir juokiasi, mintyse pagalvoju, kad turbūt patys tiek nenubėgtų, nusiraminu ir puškuoju toliau (kažkaip, šiek tiek atpratau nuo keistų žvilgsnių/komentarų/juoko), žiūriu – pusvalandis, nebedaug liko iki namų, bandom 40min.? O viduje toks džiugesys! Ties keturiasdešimčia – sustoju, nors velniūkštis ant peties šnabždėjo, kad gi dar galiu, tikrai galiu. Žygiuoju namo išdidžiai, šypsau, kiek nedaug žmogui reikia iki laimės!

Panašu, kad batelių nepardavinėsiu!