61. Bėgimas VS Dviračiai

Kadangi pastarosiom dienom aš tiesiog švyčiu dėl to, kad vėl galiu bėgiot ir netgi per didelius karščius išsiruošiu parisnoti į parkelį, dažnai sulaukiu klausimo “kodėl tau taip patinka bėgioti?“ arba “tai dabar jau dviračiu nevažinėsi, aš tai tavo vietoj važinėčiau, smagiau gi“

Kai tiek daug besisstebinčių, kodėl man tas bėgimas patinka labiau, nei važiavimas dviračiu, pati apie tai irgi pradedu galvoti (šypt.)

Kol buvau užsitraumavus, mano gyvenime netyčiom atsirado naujas geras ir gražus dviratis, kuris panašu, turėjo man įpūsti didelę meilę dviračiams ir turėjau staiga užsigeisti važinėti į varžybas, stengtis, treniruotis, minti vis geriau, greičiau, daugiau (ir čia ne kažkas kitas, o aš pati pasamonėje save bandžiau tuo įtikinti). Nesakau, kad minti dviračio man nepatinka visai, nesakau, kad kartais žiūrint į minantį vyrą ir draugus nesinori sėsti ir minti kartu (kartu tai sąlyginai, kažkur labai toli toli iš paskos (šypt.)). Netgi visai keistų minčių, man, kaip nelabai stipriai kovotojai ir laimėtojai kyla, iš serijos, gal galėčiau greičiau, o gal aplenkčiau, nėr čia tų minančių moterų tiek daug, gal pasistengus…? Bet panašu, kad mintys tik ir liks mintimis, arba dar šiek tiek paauginus “išbujos“ į realius veiksmus (šypt.), nes viskas per aplinkui, ratu, bet grįšta link bėgimo.

Bėgant kažkaip viskas paprasčiau, nereikia super gero/lengvo/su daug bėgių ir kitais pribumbasais dviračio, negali kaltint jo, jeigu viduryje varžybų sprogsta padanga/nukrenta grandinė/nutinka dar kokia nelaimė, kuri visai, nu jau visai visai nuo tavęs nepriklauso. Bėgi pas su savimi (dažniausiai), atsakai dažniausiai irgi tik pats už save, batelių gi nekaltinsi dėl to, kad pavyzdžiui atsirišo, pati kalta, kad neužrišai dvigubu mazgu (šypt.). Viskas ką pasieki, visi maži ir dideli tikslai būna pasiekti tik per tai, kiek labai stengies ir kiek labai to nori, o ne dėl to, kad nusipirkai kažkokią detalę mandru pavadinimu ir ji yra puse kilogramo lengvesnė ir jau dabar tai skrisi kaip vėjas (šypt.).

Kas dar yra šauniau bėgant? Aš esu bailė (ne tik sporte, šiaip, plačiąja prasme), bijau greičio, bijau žmonių kurie skuba/stumdos/rėkia, bijau kad nesuvaldžius savo super dviračio, nukrisiu per tilto turėklus į upę (šypt.) arba leidžiantis greitai nuo kalno, sprogus padangai nubridus nusitarkuosiu puse savęs ir dar daug daug dalykų. Bėgant bent pusė šių baimių mane aplenkia, greičiai, turbūt patys suprantant, visai kitokie ir netgi jeigu kas labai skubiai praskuodžia pro tave trasoje, na blogiausiu atveju turbūt gausi mėlynę ir čiut subjurs nuotaika (šypt.) ir tik turbūt kokia 1 iš 100 galimybių, kad nukrisi ir dar dešimt ant tavęs nukris (šypt.)

Ir šiaip, kaip bebūtų keista, kad ir kaip aš mėgčiau žmones ir bendravimą, bėgdama aš mėgaujuos buvimu su savimi, aišku, kartais, dėl įvairovės, galima išbėgti su kuo nors, bet tas tikrasis ir labiausiai man patinkantis bėgimas – vienai. Nežinau, dviračiu išminti vienai neatrodo taip patrauklu ir tiek (šypt.).

Vat kiek daug pablevyzgavojimo apie tai, kodėl bateliai man mieliau nei pedalai (šypt.). O kaip yra jums, draugai?