61. Bėgimas VS Dviračiai

Kadangi pastarosiom dienom aš tiesiog švyčiu dėl to, kad vėl galiu bėgiot ir netgi per didelius karščius išsiruošiu parisnoti į parkelį, dažnai sulaukiu klausimo “kodėl tau taip patinka bėgioti?“ arba “tai dabar jau dviračiu nevažinėsi, aš tai tavo vietoj važinėčiau, smagiau gi“

Kai tiek daug besisstebinčių, kodėl man tas bėgimas patinka labiau, nei važiavimas dviračiu, pati apie tai irgi pradedu galvoti (šypt.)

Kol buvau užsitraumavus, mano gyvenime netyčiom atsirado naujas geras ir gražus dviratis, kuris panašu, turėjo man įpūsti didelę meilę dviračiams ir turėjau staiga užsigeisti važinėti į varžybas, stengtis, treniruotis, minti vis geriau, greičiau, daugiau (ir čia ne kažkas kitas, o aš pati pasamonėje save bandžiau tuo įtikinti). Nesakau, kad minti dviračio man nepatinka visai, nesakau, kad kartais žiūrint į minantį vyrą ir draugus nesinori sėsti ir minti kartu (kartu tai sąlyginai, kažkur labai toli toli iš paskos (šypt.)). Netgi visai keistų minčių, man, kaip nelabai stipriai kovotojai ir laimėtojai kyla, iš serijos, gal galėčiau greičiau, o gal aplenkčiau, nėr čia tų minančių moterų tiek daug, gal pasistengus…? Bet panašu, kad mintys tik ir liks mintimis, arba dar šiek tiek paauginus “išbujos“ į realius veiksmus (šypt.), nes viskas per aplinkui, ratu, bet grįšta link bėgimo.

Bėgant kažkaip viskas paprasčiau, nereikia super gero/lengvo/su daug bėgių ir kitais pribumbasais dviračio, negali kaltint jo, jeigu viduryje varžybų sprogsta padanga/nukrenta grandinė/nutinka dar kokia nelaimė, kuri visai, nu jau visai visai nuo tavęs nepriklauso. Bėgi pas su savimi (dažniausiai), atsakai dažniausiai irgi tik pats už save, batelių gi nekaltinsi dėl to, kad pavyzdžiui atsirišo, pati kalta, kad neužrišai dvigubu mazgu (šypt.). Viskas ką pasieki, visi maži ir dideli tikslai būna pasiekti tik per tai, kiek labai stengies ir kiek labai to nori, o ne dėl to, kad nusipirkai kažkokią detalę mandru pavadinimu ir ji yra puse kilogramo lengvesnė ir jau dabar tai skrisi kaip vėjas (šypt.).

Kas dar yra šauniau bėgant? Aš esu bailė (ne tik sporte, šiaip, plačiąja prasme), bijau greičio, bijau žmonių kurie skuba/stumdos/rėkia, bijau kad nesuvaldžius savo super dviračio, nukrisiu per tilto turėklus į upę (šypt.) arba leidžiantis greitai nuo kalno, sprogus padangai nubridus nusitarkuosiu puse savęs ir dar daug daug dalykų. Bėgant bent pusė šių baimių mane aplenkia, greičiai, turbūt patys suprantant, visai kitokie ir netgi jeigu kas labai skubiai praskuodžia pro tave trasoje, na blogiausiu atveju turbūt gausi mėlynę ir čiut subjurs nuotaika (šypt.) ir tik turbūt kokia 1 iš 100 galimybių, kad nukrisi ir dar dešimt ant tavęs nukris (šypt.)

Ir šiaip, kaip bebūtų keista, kad ir kaip aš mėgčiau žmones ir bendravimą, bėgdama aš mėgaujuos buvimu su savimi, aišku, kartais, dėl įvairovės, galima išbėgti su kuo nors, bet tas tikrasis ir labiausiai man patinkantis bėgimas – vienai. Nežinau, dviračiu išminti vienai neatrodo taip patrauklu ir tiek (šypt.).

Vat kiek daug pablevyzgavojimo apie tai, kodėl bateliai man mieliau nei pedalai (šypt.). O kaip yra jums, draugai?

59. Komandinė dvasia

Arba aš jau žinau, kurie marškinėliai bėgimui bus mano mėgstamiausi, nors aišku formas taisyt iki tol kad su jais normaliai jausčiaus reikia, reikia, ech tos atostogos (šypt.)

Taigi taigi, kad jau nesitreniruoju, tai ir blog’as mano tyli. Bet kad ir kokia aš tyli bebūčiau visgi gavau beprotiškai fantastišką galimybę bėgti kartu su visias smagiaisiais blogeriais, kurių dalis yra apskritai visiškai kalti dėl to, kad pradėjau bėgioti (viešai dėkingus kaltinimus siunčiu Pingino kojom (šypt.)). AČIŪ už tai! Skambės paaugliškai, bet eidama į Vingio parką džiūgavau lyg eičiau į susitikimą su pasaulinio lygio bėgikais, štai ant kiek smagu man buvo su jumis susipažint!

Buvo aišku ir baisu, kur jau čia nebus, ateinu matai pas gerokai rimtesnius bėgimo prasme žmones, bėgsiu kartu, o treniruotis? Ne, kam, apie jokias treniruotes nieko negirdėjau (šypt.). Tai tik ačiū Dievui ir komandinei dvasiai ir dar turbūt orui už tai kad pavyko subėgti geriausiai kaip tik esu subėgus (antrą dieną džiūgauju, tai užrašysiu ir čia tuos skaičiukus: 56.56.09).

Kaip sekėsi bėgti? Na, kaip nebėgusiai belekiek laiko, sakyčiau neblogai. Oras vėlgi, kaip per Kauno maratoną, buvo mano supratimu tiesiog tobulas bėgimui. Buvo savotiškai keista lenkti žmones trasoje, lyg ir aplenki ir smagu ir geriau jauties, bet kai pagalvoji, kad jie jau čia turbūt kokį 50’tą ratą suka… Nesuveikė mano endomondo, taigi bėgau ir nežinojau kaip (šypt.), taigi apsistojau ties tiesiog bėgimu, be didelio galvojimo apie galutinį rezultatą, nors aišku labai susimaut irgi nesinorėjo, nes juk bėgau už komandą (šypt.). Tiesa pasakius, atbėgau ir nesitikėjau, kad būsiu tilpusi į valandą, todėl laaabai nustebino atsiradę rezultatai (šypt.) Garantuoju, kad prie to stipriai prisidėjo visi Blog’iečių komandos nariai, kurių palaikymas buvo superinis! Jau atbėgdama prie starto/finišo linijos šypsodavausi, nes žinodavau, kaip bus smagu prabėgti pro juos (šypt.) Ačiū ačiū ačiū!

Šiaip apskritai keista diena buvo, važiavau į Vilnių traukiniu viena, nes pati žiopla ir neapsižiūrėjau, kad didžioji dalis bėgsiančių Kauniečiai ir kadangi turėjau daug laisvo laiko, tai vis mintys nuklysdavo į tai, kad va, aš važiuoju čia tuos šimtą kilometrų, atsibosta net važiuot, o žmonės bėga. Baisu, bet žavu. Nors labiau baisu visgi. Bet bežiūrint jau į juos bebėgančius realiai, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad kadanors ir aš visai šitai avantiūrai pasirašyčiau.

Jeigu taip trumpai, ačiū visiems visiems, kuriuos tądien mačiau ir kurie prabėgo ir pabėgo! Tikiuosi susitiksim per Vilniaus maratoną!

58. Kauno maratonas

Na ką, šiandien daug gerų dalykų nutiko.

Pirmiausiai tai nežinau kodėl, bet šitas bėgimas man žiauuuuriai patiko. Neskaitant fakto, kad po vakarykščių vestuvių fotografavimo/šventimo maratono šiandien kėliausi sunkiai (prisiduokit, kas taip anksti sugalvojot tą bėgimą daryt? šypt.) toliau viskas ėjosi/bėgosi puikiai. Atvažiavom, labai greitai pasiėmėm numerius, dar gavau ir maikę, nes tilpau į 500 pirmųjų užsiregistravusių. Maikė šiek tiek didoka, bet gerai, bent kad ne maža (šypt.). Susitikau krūvas pažįstamų, vyravo puiki nuotaika, pasidarėm apšilimą į ir iš Akropolio tualeto (išradingi mes, nia?). Pirmajį didesnį smagumą apturėjau būtent grįšdama iš tūliko, bėgam palengva ir prabėgam vyruką kuris eina su tokiais pat bėgimo bateliais kaip ir mano, prabėgdama, kadangi man superinė nuotaika, pakomentuoju, iš serijos “Žiūūūū, batai kaip mano, ir praplyšę taip pat, matyt čia jų liga tokia“, vyrukas į mane pasižiūri keistai, na ką padarysi, keista aš (šypt.), dar pasijuokėm su kolega, kad turbūt jis vargšas pasimėtė ir pagalvojo “damn, moteriškus batus nusipirkau“. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad tas vėliau sužinojau, kad tas vyrukas šiandien laimėjo maratono bėgimą, žodž, bėgioju su čempioniškais batais, ne kitaip (šypt.) Iš anksto atsiprašau jo, jei kas pažįstat, perduokit, nepiktybiškai ten aš užkomentavau, tikrai ne, jei ką, čia aš su vyriškais bėgioju (šypt.).

Atėjo laikas bėgimui, prasigrūdom kiek įmanoma arčiau, atsistojom, bet buvom ant tiek arti, kad net negirdėjom Aleknos, kažkas iš pašonės dar komentavo, kad matyt neatvyko dėdė (bet pasirodo buvo buvo, tik kažkaip tyliai skaičiavo, matyt). Prabėjom bėgt, bandžiau laikytis kolegos nugaros, bet neužilgo paleidau, šiandien Vaidui buvo superinė diena ir jis galų gale viską baigė per 53.03, su kuo jį ir sveikinu!

Bėgu toliau, džiaugiuos, kai iš kišenės išgirstu, kad bėgu penkios kažkiek per kilometrą (tiksliai per visą trukšmą endomondo moteriškės negirdėjau, bet penkios kažkiek tikrai džiugino) ir staiga aplanko antrasis džiaugsmas. Priešais save matau “Spausdinam greičiau nei bėgam“ nugarą. Tai reiškia pasivyjau savo bendradarbį, su kuriuo buvom susilažinę kuris kurį aplenks. Pasivyjau, paerzinau, aplenkiau. Geras jausmas, kai įvykdžiau tai ko net pati nesitikėjau (šypt.). Taip manęs ir nebepagavo. Žodž, skanaus pyrago kolegos negaus, nebent šiaip, iš geros valios (šypt.).

Bėgu toliau, džiaugiuos vaizdais ir nelabai sirgaliais, nežinau, SDG tetos ir dėdės plojo tik SDG tetom ir dėdėm, o daugiau tų sirgalių nelabai ten toliau pabėgus ir matėsi. Bet ką jau čia, kadanors prisigyvensim iki to, kad tokie bėgimai bus didelė šventė ir oš miestas, aš tikiu tuo (šypt.).

Atėjo metas kai pagaliau daugiau aplenkdavau nei aplenkdavo mane (bėgimo pradžioje būna visai kitaip, ten visi pro šonus tik skrenda tik skrenda.. ). Bėgu toliau. Prisiveju du vyrukus. Smagučiai papuolė, gaila numerių neįsiminiau, tikrai asmeninį AČIŪ pasakyčiau. Bėga, patys užvedinėja stoviniuojančius žmones, ploja, šūkauja, paverkšlena į tarpus, kad blyn kiek dar bėgt (labiau greičiausiai juoko forma). Užsikrėčiau nuo jų dar geresne nuotaika, pradėjau daryti tą patį, t.y. ploti, šūkauti ir kitaip garsiai ir vaizdžiai džiaugtis tuo kad bėgu. Plius dar ir šiaip papliurpėm, nu smaguma. Taip besilinkmindami pribėgom geležinkelio tiltą, o už jo ir kalniukas, kuris biški mane nužudė. Vyrukai tada prabėgo viens kitą pastumdami iš nugaros, o aš juos pasivijau tik jau ant tilto į Žalgirio areną. Dar persimetėm pokštais apie tai kaip aš matyt papietaut buvau sustojus ir aš nubėgau tolyn. Iš tikro pirmąsyk dar buvo likę jėgų pagreitinti prieš finišą, tą ir padariau, geras jausmas. Ten jau ir patys žmonės plojo, fotografavo ir šiaip atrodė, džiaugėsi mūsų mažom pergalėm (šypt.)

Taigi, kolkas mano geriausias rezultatas, pasak endomondo 10km – 56.02, oficialus rezultatas – 59.04. Kaip man, super, visi kilometrai buvo greičiau nei 6min., vidutinis greitis pagal oficialius duomenis 5.38. Palyginimui, “Bėk už garbę Lietuvos“, kur atstumas buvo čiut trumpesnis nubėgau per 1:01:22. Visgi šioks toks progresas (šypt.).

Dar pasigirsiu, kad mano būsimas vyrs 21km. įveikė per 1:38, valio ir jam!

Už superinę dieną tariu AČIŪ:

* Organizatoriams
* Vaidui, už kompanijos palaikymą ir vandens padavimą po finišo.
* DrymTym’ui už palaikymą ir fotkes
* Vyrukams, kurie buvo su superine nuotaika ir bėgo kokius tris iš dešim km su manim arba aš su jais (šypt.)

* Tomui Venckūnui, už tai, kad aš žinau, kad bėgioju su čempioniškais batais (šypt.)
* Katinui, už tai, kad įveikė 21km ir vis dar yra gyvas (šypt.)
* Geros nuotaikos bėgikams ir sirgaliams už atmosferos kūrimą.

Kadangi dar niekad nebėgau didesniame renginyje nei šis, man viskas buvo super, lauksiu kitų metų.

Tai tiek, jei kas ištempėt iki galo skaitydami, ačiū ir jums (šypt.)

56. Viešos treniruotės ir apie viską po truputį

Bėgdama šeštadienį Druskininkuose mintyse rėkiau sau, kad grįžus parašysiu čia, kad nuo šiol mano mėgstamiausias metų laikas bėgiojimui yra žiema. Siaubas, kaip buvo sunku, karštis ir dušnumas žudė tiesiog, gerai, kad tik treniruotė buvo, nes iš “comfortable“ bėgimo gavosi visiškas jog’as. Tai vat, laukiu žiemos arba tokių dienų kaip vakar (šypt.).

O realiai tai naujienų susijusių su bėgimu pas mane neperdaugiausiai. Nebėgioju taip dažnai kaip reikėtų, netgi susidarytos programos nelabai laikausi (tikiuos gal jau šią savaitę nepraleisiu nei vienos numatytos treniruotės, bet.. ) ir kuo toliau tuo labiau bijau pirmiausiai Kauno maratono, kur bėgsiu tik juokingus dešimt kilometrų, o paskiau ir Vilniaus, kur jau esu pasiryžus 21 įveikti. Bijau tai tik dėl to, kad nejaučiu progreso, o progreso nejaučiu, nes matyt per mažai stengiuos, o per mažai stengiuos nes… nežinau, trūksta motyvacijos, noro, nes jeigu sakyčiau laiko tai meluočiau, norint jo visad galima rast. Bet bėgt man vis tiek patinka, tai kodėl nėra to noro ir motyvacijos to daryti taip dažnai kaip reikėtų?

Vienintelė naujiena yra tai, kad jau va kelis kart apsilankiau viešoje treniruotėse Kauno maratonui ruoštis. Baisiai gaila, kad man ten pavyksta pabūti tik antradieniais, nes kažkaip, patinka. Patinka, kad darom ir apšilimą ir pratimus po to, to viena niekad nedarau ir nemanau, kad daryčiau netgi jeigu kas labai griežtai lieptų (šypt.). Ir gera atmosfera ten ir trenerė smagi ir jos pagalbininkas. Tad jeigu kas nedrįstat, tai varykit ten (šypt.). Po pirmos treniruotės (na dar prieš tai buvau dieną dešimt kilometrų nubėgus, tai gal susidėjo?) užpakalį skaudėjo dvi dienas, reiškias treniruotės geros (šypt.) Paskutinėje treniruotėje su manim Senukų draugė pasisveikino, smagu, nes aš jau antrą treniruotę ją mačiau, bet kaip mažas vaikas bijojau tai padaryti, viešai prisipažįstu (šypt.). Keistai smagu va, kad žmogus kurį kaip kokį pavyzdį matai ir blog’ą manijakiškai skaitai ima ir pasisveikina!

Tai tiek, liepkite man bėgiot, blyn! 🙂

55. Per anksti atėjęs “savaitgalis“ ir nauji 10km.

Nežinau, po bėgimo važiuodama namo mąsčiau, kodėl vis sunku ir kažkaip nelengvėja? Bet pagalvojau gi, jei lengva būtų, tai musėt būčiau per mažai stengusis. Iš viso to išeina, kad jei sunku tai kaip ir gerai. Tuomet buvo gerai. Neskaitant rezultatų (šypt.).

Šiaip tai nebėgau, o koldūninaus (geras žodis, gražus, o ir koldūnai skanu (šypt.)). Kažkaip tiesiog nesibėgo. Turėjau įvairių ten tikslų, bet realiai suvokiau, kad greičiausiai reik tiesiog norėt sutilpt į valandą. Pasak endomondo tai dešimt kilometrų ir tilpau. Biški pikta ant savęs, nes ne tai kad progresas, bet greičiau regresas matosi ir eilinį kartą ties puse maršruto viduje urzgiau, kad va ir vėl čia ardausi dėl to, kad trečia nuo galo atbėgčiau (šypt.) O kodėl ardaus? Nes turbūt vis noriu įrodyti sau, kad galiu geriau. Tai turbūt ir toliau ardysiuos. Sekantis mano sąraše Kauno maratonas ir jame vėl tie patys smagieji dešimt kilometrų.

O jeigu bendrai apie patį bėgimą tai šįkart buvo super keista, nes pirmąsyk buvau viena. Katins mano Kulautuvoje dviračio sėdynę laužė, draugai dirbo/keliavo/per vėlai sužinojo apie bėgimą ir t.t. ir panašiai. Tai lyg ir krūvoje bendraminčių, bet vis tiek viena, keistai, nepratus aš taip (šypt.). Patiko žiauriai gauti sertifikatą ir maikute ir dar labiau patiko, kad maikutę davė mažą (šypt.), įsispraudžiau, ale bus dar kur tobulėt jei norėsiu su ja kur pasireklamuot. Nelabai patiko eilė laukiant sertifikatų, bet kad kitaip šito klausimo gudriau turbūt ir neišspręsi. Ir turbūt kaip daugelį taip ir mane užkniso tas penkiolikos minučių pasistoviniavimas, bambėjau kaip mažas vaikas pati sau “nu kada gi leis jau bėgt“. Daugiau kaip ir nieks neužkliuvo, dūšioje buvo smagu, kad va vėl Kaune ir vėl bėgimas ir dar daug bėgančių ir užsieniečiai fotkino, kažkaip tiesiog gera ir tiek.

Tiesa, kažkaip keista, kad ryt ne sekmadienis (šypt.)

51. 2012-ųjų ataskaitėlė

Na ką, pasiduodu ir aš metinių ataskaitų ir planų manijai (šypt.) Visai smagu grįžinėt mintimis atgal ir žiūrėt kaip neblogai viskas dėliojosi, net ir iš pačių blogiausių nutikimų viskas praėjusiais metais išsirutuliojo į bent pusėtinus reikalus.

• Ėmiau ir pasibaigiau magistrą, kas gali būt geriau? Pagaliau laisvė nuo įvairių įvairiausių kursinių, atsiskaitymų, kolių, egzaminų ir kitokio streso.
• Sudalyvavau ScoutNet susitikime, susipažinau su puikiais Lietuvos lenkais skautais ir supratau, kad net ir lenkai kartais žmonės (šypt. neįsižeiskite, čia labiau juoko forma)
• Plaukiau keliuose trenktuose plaukimuose baidarėmis, viename iš jų, jei gerai pamenu kažkur vasario mėnesį, daugiau laiko baidares tempėm ledu negu plaukėm.
• Sudalyvavau keliuose dviračių maratonuose, kaikuriuose taip labai jau simboliškai, kituose rimčiau, bet vis tiek mėgėjiškai.
• Pradėjau norėt, planuot, o galų galiausiai  – bėgiot (šypt.) Pasak Endomondo, per šiuos metus nubėgau 393km., o ištikro tai daugiau, nes pradžioje bėgiojau tiesiog šiaip, išmanaus telefono privalumais pradėjau naudotis tik rugsėjį. Dar į bėgiojimo temą telpa tai, kad sudalyvavau pirmajame savo bėgime “Bėk už Kauną“, na ir va neperseniausiai – Kalėdiniame bėgime. “Bėk už Kauną“ sekėsi gal kiek geriau, nežinau ir lengviau buvo ir linksmiau, “Kalėdinis“ bėgosi taip sunkiai, kad dar pirmo rato pusės nenubėgus, galvoje pradėjo suktis mintis, įkyri ir bloga, kad galbūt užtektų nubėgti tik tuos 6km., iš serijos vis tiek “čipo“ negavau (šypt.), tai kam čia ardytis? Bet susikaupiau ir pabaigiau visą tą reikalą per 1val.13min., labai norėjau sutiltpti į 1val.15min., tai sakyčiau – planas įvykdytas (šypt.). Sunkiai bėgosi gal ir todėl, kad buvau labai jau neprotingai apsirengus, buvo karšta su nykštukiniu megztiniu, oi kaip karšta, o dar ir neperlengviausias jis (šypt.). Dar visai iš lempos vieną vakarą ėmiau ir nubėgau (na, gal labiau tiktų žodis nurisnojau, kalbant apie mano žieminius bėgimo greičius) savo pirmąjį neoficialų pusmaratonį.
• Įsigyjom katiną – Inį (šypt.)
• Pradėjau kandidatuoti į Gintares (paaiškinimas tiems, kas su skautais nesusiję – čia toks super duper norimas mano kaklaraištis už kurį aukščiau beveik nieko nebėra ir kurio labai norėjau, bet ilgai nebuvo galimybių kandidatuoti, vat. )

Kas čia dar? Hm… pagrindiniai dalykai gal jau ir išvardinti, pavardinau tik geruosius (o ir iš jų kelis pasilikau tik sau (šypt.), nes juos prisimint smagiau, blogieji tegul lieka pamiršti, vat (šypt).

Naujuosius metus sutikau įdomiai, nežinau ką Palmyra apie tai pasakytų, bet… pagal posakį, kad kaip sutiksi naujuosius, tokie bus ir ateinantys metai, tai tie ateinantys nusimato visai neblogi (šypt.) O dabar keli pažadai tiems naujiesiems:

• Bėgioti, daugiau. Nubėgti Vilniaus maratone pusmaratonį.
• Daugiau ir dviračiu važinėti.
• Stengtis kuo daugiau tiesos sakyti ir pakovoti už save savo norus ir poreikius.
• Pabaigti “kūdinimosi“ procesą ir pagaliau būti patenkintai savo išvaizda.
• Būti taupesniai ir nepirkti šudniekių.
• Daugiau bendrauti su artimais žmonėmis, atnaujinti ryšius su primirštais draugais.
• Išsilaikyti teises.
• Daugiau fotografuoti.

Na, jei ką prisiminsiu dar – papildysiu.

O kolkas, gerų visiems gyvačiukės metų!

Miau!

50. Kai reikia spyrio…

… bėk …

Kaip mano katis man ir sakė, reikia kažko pastoviai naujo, kad nedingtų entuziazmas bėgti.

Tiesos yra.

Nežinau, ar visgi buvo kažkur prapuolęs entuziazmas ar tikrai kaltas mažas gyvas padarėlis atsiradęs mūsų namuose, kuris penktą ryto sugalvoja pažadinti ir pakviesti tave pažaisti kandžiodamas ausį, nosį ir viską ką pasiekia.. Neapsisprendžiu. Bet esmė tame, kad pastaruoju metu mano bėgimai tapo chaotiški, rytais sunkiai prisiverčiu bėgti, bandau tai kompensuoti vakariniais bėgiojimais, bet vakarais juk visokių ten reikalų reikaliukų atsiranda… Vos ne vos surenku tris bėgimus per savaitę, na bet bent tiek dar sukrapštau.

———-

Penktadienį grįžinėdama iš darbo jaučiausi visiškai išsimušus iš vėžių (spaustuvėje prieškalėdinis laikotarpis – baisiausias), bet aiškiai žinojau, kad reikia bėgti, nes buvau bėgus vos vieną kartą – antradienį ir buvo gėda net prieš pačią save. Kad būtų įdomiau, sugalvojau pakeisti maršrutą, vis šis tas naujo, kiek galima iki tos Garliavos bėgioti (šypt.). Pasirinkau jį tokį: Veiverių plentu iki Europos prospekto, tada kalnu žemyn, per tiltą ir palei Nemuną iki Aleksoto tilto, ten aukštyn į kalną ir atgal namo. Maršruto minusai: beveik visą laiką palei gatvę, na tai kažkaip smagumo mažai ir visas kelias – asfaltas, o dar tas kalnas irgi optimizmo neteikiantis. Pliusai: naujas, ilgesnis maršrutas, nuostabus vaizdas leidžiantis Europos prospekto kalnu žemyn ir bėgant link Aleksoto tilto (ok, jis lyg ir Vytauto Didžiojo vadinas? Nežinau, nelimpa man šis pavadinimas (šypt.).)

Kadangi organizmas jau priprato prie vakarinių pasibėgiojimų tai įvairųs skausmai nebekamuoja (paaiškinimas: pirmuosius kartus, kai bėgau vakarais, atrodydavo, kad organizmas totaliai maištauja prieš šitą reikalą: skaudėdavo viską iš eilės, po biški, bet viiiiską iš eilės), bėgimo pradžia buvo rami, risnojau sau, stebinau žmones, pačiai irgi buvo keista bėgti taip viešai. Keistas dalykas nutiko kažkur ties septintu kilometru, pradėjo skaudėt ranką (wtf, pagalvojau, bėgu juk kojomis, ko čia tai rankai dėmesio prisireikė? ir skaudėjo taip atsakingai, bet aš kantri, bėgau ir praėjo. Tik vis dar kamuoja nerimas, kodėl? Bėgti visai palei Nemuną neišdrįsau, visgi vėlus vakaras aš viena ir juk ne vyras (šypt.), todėl susidūriau su problema, baisiai sureguliuotu šviesaforu pėsčiųjų atžvilgiu Karaliaus Mindaugo prospekte, pirmoje sankryžoje už tilto. Nežinau ką ten kažkas sau galvojo jį reguliuodamas, bet akivaizdžiai pamiršo, kad toks daiktas, kaip pėstieji egzistuoja (ir jau ne pirmą kartą tai pastebiu, kažkada dviračiu važiuodama laukiau laukiau, kol pėstiesiems žalia užsidegs. Baigėsi tuo, kad nukėliau dviratį į važiuojamąją dalį ir vaidinau drąsią važiuodama kartu su mašinom), šįkart teko bėgti nutaikius momentą, nelegaliai. Perbėgus gatvę džiaugiausi, kad tą vakarą buvo Žalgirio varžybos, kaip ir priklauso didžioji dalis kauniečių tūnojo arenoje, taigi gatvės buvo pakankamai ramios. Bebėgdama Nemuno pakrante ėmiau galvoti: pala pala, jau dabar va artėja devintas kilometras, kol užbėgsiu į kalną ir namo bus kokie penkiolika, o gal pabandyti nubėgti 21? Ir pamažu ta mintis virto dienos tikslu. Mintyse bėgdama kartojau “nubėgsiu pirmą pusmaratonį, nubėgsiu nubėgsiu!“

Ir nubėgau!

Valio man!

Kaip jaučiausi bėgdama dvigubai daugiau nei bėgu paprastai? Gailėjaus, kad nepasiėmiau vandens, trūko jo ir į galą pradėjo trūkti energijos. Skaičiavau paskutinius kilometrus ir jie buvo neįprastai ilgi, bet tik dėl jėgų trūkumo, nes kojos atrodo bėgo pačios. O nubėgus apėmė malonus pasididžiavimo jausmas. Tada nuovargis. Medinės kojos. Dušas. Ramybė… ir kitą dieną atsikėlus atrodė, kad vėl galėčiau bėgti.

Žodžiu, spyriau pati sau, stipriai, dabar noro bėgti vėl į valias. Pasididžiavimo jausmas sugrįžo, kačiukas miega naktimis ramiau, tikiuosi, pirmadienis prasidės standartiniu bėgimu (šypt.).

Tai tiek apie mane.
Pastarąją savaitę kaupiau įraša nesusijusį su bėgimu (beveik), bet jis vis nesusirašė, nesusidėliojo mintys. Tikiuos susistovės per ateinančią.

Gero vakaro, jeigu kas pasiryžot perskaityt ir mes abu su Iniu, miegančiu man ant peties sakom jums vakarinį Miau.

49. Kojos tai neštų, bet …

… pasirodo širdis nespėja su jomis.

Ne ne ne, jokių rimtų problemų (turbūt) neturiu, tyrimų nesidariau, ale vat ėmė mano katis ir nupirko man pulsometrą, išbėgau, bėgau kaip visada, mano supratimu ne per daug sunkiai, bet ir nesiilsėdama, grįžau ir… gavau lengvą šoką pamačius kiek jis rodė. Vidutinis pulsas buvo 170 (taaaip taip, nors dar pati tuo netikiu), aišku, stengiaus teisintis tuo, kad tada buvo tiką pasnigę, šalta, šlapia, na – papildomas stresas, bet niekas per daug nesikeitė ir bėgant kitą kartą ir dar kitą irrrr… taip buvau priversta lėtinti tempą iki tokio kurį vadinu “pasivaikščiojimu“, biški apmaudu, na bet ką padarysi, dabar treniruosiu širdį (šypt).

Kokie pojučiai bėgant pasivaikščiojimo tempu?

Įvairūs iš tikro. Erzina Endomondo tetos balsas ausinėje, pasakantis kokiu greičiu įveikiau pastarąjį kilometrą, nes nu blyn, gi žinau, kad galiu gerokai greičiau. Atsiranda laiko tyrinėti kaip kvėpuoju, kaip kvėpuojant pulsas šiek tiek krenta, gal išmoksiu jį “nukvėpuoti“? Apskritai, daugiau minčių galvon lenda, kartais naudingų, kartais tokių, kurias norėtųsi sugrūsti atgal. Pastebiu daugiau gražių dalykų aplinkui, palengva bėgant ir gamta gražesnė ir žmonėm nusišypsot lengviau ir snaigės elegantiškiau krenta. Tikiuosi, kad pagaliau ir svoris kiek pakris, nes nuo to laiko, kai pradėjau bėgioti jis sustojo bjaurastis ir nei iš vietos, dabar jau turiu paaiškinimą kodėl, bėgau juk ne toj zonoj.

Va taip va dabar ir gyvenu/bėgioju.

Tiesa, šiandien pirmą kartą bėgau su savo kačiu. Galvojau, bus baisiau, na juk jis orientacininkas buvo, ale bėgom palengva abu, nes jis irgi stengėsi įtilpti į aerobinės treniruotės pulsą, pasirodo čia ne man vienai problemos su tuo, tai šiek tiek paguodė (ech, kokia aš tikra lietuvė, smagu, kai ne man vienai taip šypt.). Visai smagu bėgti ne vienai, kitaip, bet smagu.

Tai tiek naujienų iš manęs, geros nakties!
Ir čiūr tegu rytoj ryte Kaune NE-LY-JA!

Miau.

48. Kai ištinka netikėtai

Ok, aš suprantu, kad ir Naglis ir meteo.lt man jau kokią savaitę aiškino, kad turėsiu šitą išbandymą, bet aš naivuolė tikėjaus, kad biški pašlabdribiuos, viskas ant sykio ištirps (kaip visad būna) ir aš tiesiog taškysiuos po mažytes balutes savo bėgimo metu.

Bet ne, kur tau…

Aš, jeigu nuoširdžiai pirmojo savo susidūrimo su sniegu bėgime tikėjaus, na anksčiausiai lapkričio gale, (juk klimato atšilimas velniai griebtų!) o vat ėmė motina gamta ir prigavo mane nepasiruošusią nei morališkai nei “apsirengėliškai“. Aišku, vaizdas tai vertas +10, o tiems kas matė mane maknojančią po sniegbales turbūt ir visi +100 buvo (šypt.).

Bėgdama slapta pavydėjau Murakamiui ir visiems kitiems bėgikams, kurie bėgioja ten, kur matyt nelabai tokių džiaugsmų būna.

Prigavo tai prigavo, bet taip lengvai manęs nuo bėgimo neatpurtysi, motina gamtą!

Dabar tik reik išspręsti vieną problemą:
kaip po velniais išsaugoti kojas bent kiek sausesnes?
Super batai? Super kojinės? Maišeliai į batus? Maišeliai ant batų?

Einu googlintis.

Miau.

47. Kodėl bėgti gerai?

Būna dienų/savaičių/mėnesių kaip tyčia, pas mane dabar tokia savaitė, tikiuosi (šiek tiek naiviai), kad iki mėnesio neišsitemps ir būtent dėl to, savaitgalį su drauge apturėjom pokalbį “Kaip gerai yra bėgti“.

Ji bėgiojo, aš bėgioju ir abi viena kitai antrinom kaip tatai yra puiku.

“Kas čia jau tokio gero?“ paklaustų niekada nebandęs bėgti žmogus, kuriam jau vien mintis atsikelti anksčiau sušiauštų odą, o dar kankintis ir bėgti? (Na nežinau ar konkrečiai taip paklaustų, bet turiu draugę, kuri mane laiko šiek tiek trenkta dėl to, kad bėgioju ir jos supratimu bėgioju labai daug, tai įtariu, ji tikrai tikrai užklaustų panašiai).

Šįkart bėgimo gėrį aiškinti bandysiu ne tuo, kad “Va, bėgi ir būni sveikesnis, stipresnis, jei pasiseka ir jei to reikia netgi galbūt lieknesnis…“, nes be viso šito dar bėgimas – savotiška meditacija, kuri pasidaro labai reikalinga kai ištinka “kaip tyčia“ laikotarpiai.

Nežinau, galbūt nevisiems, bet man, kai būna sunku reikia vos kelių dalykų: pabūti vienai ir šilto apkabinimo. Tarpusavyje atrodo, nedera, bet taip yra. Keisdamiesi paeiliui tie dalykai gali ištraukti iš bet kokios emocinės “duobės“.

Bėgimas – priemonė pabėgti nuo pasaulio, pabūti savimi ir tik su savimi ir išbėgus pabėgioti paskui nereikia aplinkiniams teisintis, kur buvai, juk supranta – sportuoji, o giliau nežiūri. Jeigu imtum ir tiesiog išnyktum kur nors valandai, jau gali ir nerimaut pradėt, pykt, nervintis, o kai išeini pabėgiot – viskas tvarkoje.

Na tai čia taip būdavo anksčiau, kai bėgiojimai buvo tokie labiau “noriu bėgu, nenoriu ne“. Pastovus bėgiojimas – pastovi meditacija ir minčių sudėliojimas į joms skirtus stalčiukus. Labai patogu, atsikeli, susitvarkai viduje ir paskui ramiai, besišypsodama gyveni toliau. Turi bėda/nerimą/pykti – išbėgi juos ir šiek tiek ramiau. Štai kodėl bėgti gerai. Pridedam šį pliusiuką prie visų kitų.

– – – – – – – – – – – – – – –

Kaip man sekasi bėgiot?

Bėgioju, rytais kaip ir visada sunku prisiverst atsikelt, bet visada su pasididžiavimu grįštu iš po bėgimo ir džiaugiuos, kad visgi atsikėliau. Toliau sąžiningai bėgu kas antrą rytą (na, prisipažinsiu, savaitgalį praleidau, o/bet/tačiau buvau stovyklėlėje ir organizuodama orientacinį, neoficialiai, be endomondo, be greičio, atstumo ir kitokių matavimų manau nubėgau savaitgalinius ~10km. su pertraukėlėm aišku, orientacinis bėgimas nevisai toks, kaip tas mano įprastasis, o ypač kai ne jame dalyvauji, o jį bandai padaryt). Kolkas apsistoju ties savo ~8km. paprastom dienom, vėliau, turbūt nuo lapkričio pradžios reikės pradėt ilgint ir žaist pagal mano katino sudarytą programą, žaisti ruošimąsi Vilniaus ir visiems kitiems suplanuotiems ir netyčia nutiksiantiems bėgimams. Bėgioju lėčiau nei po “Bėk už Kauną“, tada savaitę kokią buvo didus azartas apėmęs pagerint tą 5km. laiką, per plauką trūko, nepavyko, tai va.. nusiraminau (šypt.).

Turėjau mintį bėgti ir šį savaitgalį Rumšiškėse vyksiančiame bėgime, ale vat nežinau, neapsisprendžiu. 21 km. atrodo daug (juokingiausia yra tai, kad prieš mėnesį su biškiu tuos pačius 21 km. buvau pasiryžus nubėgti Vilniuje) , gal ir per daug šiam momentui, nors kažkas viduje ir kirba, stumia vis tą mintį į paviršių. Žodžiu žiūrėsim/matysim/svarstysim, kad jau ir taip užbrango, tai dar turiu laiko iki penktadienio pietų.

Miau.