61. Bėgimas VS Dviračiai

Kadangi pastarosiom dienom aš tiesiog švyčiu dėl to, kad vėl galiu bėgiot ir netgi per didelius karščius išsiruošiu parisnoti į parkelį, dažnai sulaukiu klausimo “kodėl tau taip patinka bėgioti?“ arba “tai dabar jau dviračiu nevažinėsi, aš tai tavo vietoj važinėčiau, smagiau gi“

Kai tiek daug besisstebinčių, kodėl man tas bėgimas patinka labiau, nei važiavimas dviračiu, pati apie tai irgi pradedu galvoti (šypt.)

Kol buvau užsitraumavus, mano gyvenime netyčiom atsirado naujas geras ir gražus dviratis, kuris panašu, turėjo man įpūsti didelę meilę dviračiams ir turėjau staiga užsigeisti važinėti į varžybas, stengtis, treniruotis, minti vis geriau, greičiau, daugiau (ir čia ne kažkas kitas, o aš pati pasamonėje save bandžiau tuo įtikinti). Nesakau, kad minti dviračio man nepatinka visai, nesakau, kad kartais žiūrint į minantį vyrą ir draugus nesinori sėsti ir minti kartu (kartu tai sąlyginai, kažkur labai toli toli iš paskos (šypt.)). Netgi visai keistų minčių, man, kaip nelabai stipriai kovotojai ir laimėtojai kyla, iš serijos, gal galėčiau greičiau, o gal aplenkčiau, nėr čia tų minančių moterų tiek daug, gal pasistengus…? Bet panašu, kad mintys tik ir liks mintimis, arba dar šiek tiek paauginus “išbujos“ į realius veiksmus (šypt.), nes viskas per aplinkui, ratu, bet grįšta link bėgimo.

Bėgant kažkaip viskas paprasčiau, nereikia super gero/lengvo/su daug bėgių ir kitais pribumbasais dviračio, negali kaltint jo, jeigu viduryje varžybų sprogsta padanga/nukrenta grandinė/nutinka dar kokia nelaimė, kuri visai, nu jau visai visai nuo tavęs nepriklauso. Bėgi pas su savimi (dažniausiai), atsakai dažniausiai irgi tik pats už save, batelių gi nekaltinsi dėl to, kad pavyzdžiui atsirišo, pati kalta, kad neužrišai dvigubu mazgu (šypt.). Viskas ką pasieki, visi maži ir dideli tikslai būna pasiekti tik per tai, kiek labai stengies ir kiek labai to nori, o ne dėl to, kad nusipirkai kažkokią detalę mandru pavadinimu ir ji yra puse kilogramo lengvesnė ir jau dabar tai skrisi kaip vėjas (šypt.).

Kas dar yra šauniau bėgant? Aš esu bailė (ne tik sporte, šiaip, plačiąja prasme), bijau greičio, bijau žmonių kurie skuba/stumdos/rėkia, bijau kad nesuvaldžius savo super dviračio, nukrisiu per tilto turėklus į upę (šypt.) arba leidžiantis greitai nuo kalno, sprogus padangai nubridus nusitarkuosiu puse savęs ir dar daug daug dalykų. Bėgant bent pusė šių baimių mane aplenkia, greičiai, turbūt patys suprantant, visai kitokie ir netgi jeigu kas labai skubiai praskuodžia pro tave trasoje, na blogiausiu atveju turbūt gausi mėlynę ir čiut subjurs nuotaika (šypt.) ir tik turbūt kokia 1 iš 100 galimybių, kad nukrisi ir dar dešimt ant tavęs nukris (šypt.)

Ir šiaip, kaip bebūtų keista, kad ir kaip aš mėgčiau žmones ir bendravimą, bėgdama aš mėgaujuos buvimu su savimi, aišku, kartais, dėl įvairovės, galima išbėgti su kuo nors, bet tas tikrasis ir labiausiai man patinkantis bėgimas – vienai. Nežinau, dviračiu išminti vienai neatrodo taip patrauklu ir tiek (šypt.).

Vat kiek daug pablevyzgavojimo apie tai, kodėl bateliai man mieliau nei pedalai (šypt.). O kaip yra jums, draugai?

59. Komandinė dvasia

Arba aš jau žinau, kurie marškinėliai bėgimui bus mano mėgstamiausi, nors aišku formas taisyt iki tol kad su jais normaliai jausčiaus reikia, reikia, ech tos atostogos (šypt.)

Taigi taigi, kad jau nesitreniruoju, tai ir blog’as mano tyli. Bet kad ir kokia aš tyli bebūčiau visgi gavau beprotiškai fantastišką galimybę bėgti kartu su visias smagiaisiais blogeriais, kurių dalis yra apskritai visiškai kalti dėl to, kad pradėjau bėgioti (viešai dėkingus kaltinimus siunčiu Pingino kojom (šypt.)). AČIŪ už tai! Skambės paaugliškai, bet eidama į Vingio parką džiūgavau lyg eičiau į susitikimą su pasaulinio lygio bėgikais, štai ant kiek smagu man buvo su jumis susipažint!

Buvo aišku ir baisu, kur jau čia nebus, ateinu matai pas gerokai rimtesnius bėgimo prasme žmones, bėgsiu kartu, o treniruotis? Ne, kam, apie jokias treniruotes nieko negirdėjau (šypt.). Tai tik ačiū Dievui ir komandinei dvasiai ir dar turbūt orui už tai kad pavyko subėgti geriausiai kaip tik esu subėgus (antrą dieną džiūgauju, tai užrašysiu ir čia tuos skaičiukus: 56.56.09).

Kaip sekėsi bėgti? Na, kaip nebėgusiai belekiek laiko, sakyčiau neblogai. Oras vėlgi, kaip per Kauno maratoną, buvo mano supratimu tiesiog tobulas bėgimui. Buvo savotiškai keista lenkti žmones trasoje, lyg ir aplenki ir smagu ir geriau jauties, bet kai pagalvoji, kad jie jau čia turbūt kokį 50’tą ratą suka… Nesuveikė mano endomondo, taigi bėgau ir nežinojau kaip (šypt.), taigi apsistojau ties tiesiog bėgimu, be didelio galvojimo apie galutinį rezultatą, nors aišku labai susimaut irgi nesinorėjo, nes juk bėgau už komandą (šypt.). Tiesa pasakius, atbėgau ir nesitikėjau, kad būsiu tilpusi į valandą, todėl laaabai nustebino atsiradę rezultatai (šypt.) Garantuoju, kad prie to stipriai prisidėjo visi Blog’iečių komandos nariai, kurių palaikymas buvo superinis! Jau atbėgdama prie starto/finišo linijos šypsodavausi, nes žinodavau, kaip bus smagu prabėgti pro juos (šypt.) Ačiū ačiū ačiū!

Šiaip apskritai keista diena buvo, važiavau į Vilnių traukiniu viena, nes pati žiopla ir neapsižiūrėjau, kad didžioji dalis bėgsiančių Kauniečiai ir kadangi turėjau daug laisvo laiko, tai vis mintys nuklysdavo į tai, kad va, aš važiuoju čia tuos šimtą kilometrų, atsibosta net važiuot, o žmonės bėga. Baisu, bet žavu. Nors labiau baisu visgi. Bet bežiūrint jau į juos bebėgančius realiai, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad kadanors ir aš visai šitai avantiūrai pasirašyčiau.

Jeigu taip trumpai, ačiū visiems visiems, kuriuos tądien mačiau ir kurie prabėgo ir pabėgo! Tikiuosi susitiksim per Vilniaus maratoną!

58. Kauno maratonas

Na ką, šiandien daug gerų dalykų nutiko.

Pirmiausiai tai nežinau kodėl, bet šitas bėgimas man žiauuuuriai patiko. Neskaitant fakto, kad po vakarykščių vestuvių fotografavimo/šventimo maratono šiandien kėliausi sunkiai (prisiduokit, kas taip anksti sugalvojot tą bėgimą daryt? šypt.) toliau viskas ėjosi/bėgosi puikiai. Atvažiavom, labai greitai pasiėmėm numerius, dar gavau ir maikę, nes tilpau į 500 pirmųjų užsiregistravusių. Maikė šiek tiek didoka, bet gerai, bent kad ne maža (šypt.). Susitikau krūvas pažįstamų, vyravo puiki nuotaika, pasidarėm apšilimą į ir iš Akropolio tualeto (išradingi mes, nia?). Pirmajį didesnį smagumą apturėjau būtent grįšdama iš tūliko, bėgam palengva ir prabėgam vyruką kuris eina su tokiais pat bėgimo bateliais kaip ir mano, prabėgdama, kadangi man superinė nuotaika, pakomentuoju, iš serijos “Žiūūūū, batai kaip mano, ir praplyšę taip pat, matyt čia jų liga tokia“, vyrukas į mane pasižiūri keistai, na ką padarysi, keista aš (šypt.), dar pasijuokėm su kolega, kad turbūt jis vargšas pasimėtė ir pagalvojo “damn, moteriškus batus nusipirkau“. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad tas vėliau sužinojau, kad tas vyrukas šiandien laimėjo maratono bėgimą, žodž, bėgioju su čempioniškais batais, ne kitaip (šypt.) Iš anksto atsiprašau jo, jei kas pažįstat, perduokit, nepiktybiškai ten aš užkomentavau, tikrai ne, jei ką, čia aš su vyriškais bėgioju (šypt.).

Atėjo laikas bėgimui, prasigrūdom kiek įmanoma arčiau, atsistojom, bet buvom ant tiek arti, kad net negirdėjom Aleknos, kažkas iš pašonės dar komentavo, kad matyt neatvyko dėdė (bet pasirodo buvo buvo, tik kažkaip tyliai skaičiavo, matyt). Prabėjom bėgt, bandžiau laikytis kolegos nugaros, bet neužilgo paleidau, šiandien Vaidui buvo superinė diena ir jis galų gale viską baigė per 53.03, su kuo jį ir sveikinu!

Bėgu toliau, džiaugiuos, kai iš kišenės išgirstu, kad bėgu penkios kažkiek per kilometrą (tiksliai per visą trukšmą endomondo moteriškės negirdėjau, bet penkios kažkiek tikrai džiugino) ir staiga aplanko antrasis džiaugsmas. Priešais save matau “Spausdinam greičiau nei bėgam“ nugarą. Tai reiškia pasivyjau savo bendradarbį, su kuriuo buvom susilažinę kuris kurį aplenks. Pasivyjau, paerzinau, aplenkiau. Geras jausmas, kai įvykdžiau tai ko net pati nesitikėjau (šypt.). Taip manęs ir nebepagavo. Žodž, skanaus pyrago kolegos negaus, nebent šiaip, iš geros valios (šypt.).

Bėgu toliau, džiaugiuos vaizdais ir nelabai sirgaliais, nežinau, SDG tetos ir dėdės plojo tik SDG tetom ir dėdėm, o daugiau tų sirgalių nelabai ten toliau pabėgus ir matėsi. Bet ką jau čia, kadanors prisigyvensim iki to, kad tokie bėgimai bus didelė šventė ir oš miestas, aš tikiu tuo (šypt.).

Atėjo metas kai pagaliau daugiau aplenkdavau nei aplenkdavo mane (bėgimo pradžioje būna visai kitaip, ten visi pro šonus tik skrenda tik skrenda.. ). Bėgu toliau. Prisiveju du vyrukus. Smagučiai papuolė, gaila numerių neįsiminiau, tikrai asmeninį AČIŪ pasakyčiau. Bėga, patys užvedinėja stoviniuojančius žmones, ploja, šūkauja, paverkšlena į tarpus, kad blyn kiek dar bėgt (labiau greičiausiai juoko forma). Užsikrėčiau nuo jų dar geresne nuotaika, pradėjau daryti tą patį, t.y. ploti, šūkauti ir kitaip garsiai ir vaizdžiai džiaugtis tuo kad bėgu. Plius dar ir šiaip papliurpėm, nu smaguma. Taip besilinkmindami pribėgom geležinkelio tiltą, o už jo ir kalniukas, kuris biški mane nužudė. Vyrukai tada prabėgo viens kitą pastumdami iš nugaros, o aš juos pasivijau tik jau ant tilto į Žalgirio areną. Dar persimetėm pokštais apie tai kaip aš matyt papietaut buvau sustojus ir aš nubėgau tolyn. Iš tikro pirmąsyk dar buvo likę jėgų pagreitinti prieš finišą, tą ir padariau, geras jausmas. Ten jau ir patys žmonės plojo, fotografavo ir šiaip atrodė, džiaugėsi mūsų mažom pergalėm (šypt.)

Taigi, kolkas mano geriausias rezultatas, pasak endomondo 10km – 56.02, oficialus rezultatas – 59.04. Kaip man, super, visi kilometrai buvo greičiau nei 6min., vidutinis greitis pagal oficialius duomenis 5.38. Palyginimui, “Bėk už garbę Lietuvos“, kur atstumas buvo čiut trumpesnis nubėgau per 1:01:22. Visgi šioks toks progresas (šypt.).

Dar pasigirsiu, kad mano būsimas vyrs 21km. įveikė per 1:38, valio ir jam!

Už superinę dieną tariu AČIŪ:

* Organizatoriams
* Vaidui, už kompanijos palaikymą ir vandens padavimą po finišo.
* DrymTym’ui už palaikymą ir fotkes
* Vyrukams, kurie buvo su superine nuotaika ir bėgo kokius tris iš dešim km su manim arba aš su jais (šypt.)

* Tomui Venckūnui, už tai, kad aš žinau, kad bėgioju su čempioniškais batais (šypt.)
* Katinui, už tai, kad įveikė 21km ir vis dar yra gyvas (šypt.)
* Geros nuotaikos bėgikams ir sirgaliams už atmosferos kūrimą.

Kadangi dar niekad nebėgau didesniame renginyje nei šis, man viskas buvo super, lauksiu kitų metų.

Tai tiek, jei kas ištempėt iki galo skaitydami, ačiū ir jums (šypt.)

51. 2012-ųjų ataskaitėlė

Na ką, pasiduodu ir aš metinių ataskaitų ir planų manijai (šypt.) Visai smagu grįžinėt mintimis atgal ir žiūrėt kaip neblogai viskas dėliojosi, net ir iš pačių blogiausių nutikimų viskas praėjusiais metais išsirutuliojo į bent pusėtinus reikalus.

• Ėmiau ir pasibaigiau magistrą, kas gali būt geriau? Pagaliau laisvė nuo įvairių įvairiausių kursinių, atsiskaitymų, kolių, egzaminų ir kitokio streso.
• Sudalyvavau ScoutNet susitikime, susipažinau su puikiais Lietuvos lenkais skautais ir supratau, kad net ir lenkai kartais žmonės (šypt. neįsižeiskite, čia labiau juoko forma)
• Plaukiau keliuose trenktuose plaukimuose baidarėmis, viename iš jų, jei gerai pamenu kažkur vasario mėnesį, daugiau laiko baidares tempėm ledu negu plaukėm.
• Sudalyvavau keliuose dviračių maratonuose, kaikuriuose taip labai jau simboliškai, kituose rimčiau, bet vis tiek mėgėjiškai.
• Pradėjau norėt, planuot, o galų galiausiai  – bėgiot (šypt.) Pasak Endomondo, per šiuos metus nubėgau 393km., o ištikro tai daugiau, nes pradžioje bėgiojau tiesiog šiaip, išmanaus telefono privalumais pradėjau naudotis tik rugsėjį. Dar į bėgiojimo temą telpa tai, kad sudalyvavau pirmajame savo bėgime “Bėk už Kauną“, na ir va neperseniausiai – Kalėdiniame bėgime. “Bėk už Kauną“ sekėsi gal kiek geriau, nežinau ir lengviau buvo ir linksmiau, “Kalėdinis“ bėgosi taip sunkiai, kad dar pirmo rato pusės nenubėgus, galvoje pradėjo suktis mintis, įkyri ir bloga, kad galbūt užtektų nubėgti tik tuos 6km., iš serijos vis tiek “čipo“ negavau (šypt.), tai kam čia ardytis? Bet susikaupiau ir pabaigiau visą tą reikalą per 1val.13min., labai norėjau sutiltpti į 1val.15min., tai sakyčiau – planas įvykdytas (šypt.). Sunkiai bėgosi gal ir todėl, kad buvau labai jau neprotingai apsirengus, buvo karšta su nykštukiniu megztiniu, oi kaip karšta, o dar ir neperlengviausias jis (šypt.). Dar visai iš lempos vieną vakarą ėmiau ir nubėgau (na, gal labiau tiktų žodis nurisnojau, kalbant apie mano žieminius bėgimo greičius) savo pirmąjį neoficialų pusmaratonį.
• Įsigyjom katiną – Inį (šypt.)
• Pradėjau kandidatuoti į Gintares (paaiškinimas tiems, kas su skautais nesusiję – čia toks super duper norimas mano kaklaraištis už kurį aukščiau beveik nieko nebėra ir kurio labai norėjau, bet ilgai nebuvo galimybių kandidatuoti, vat. )

Kas čia dar? Hm… pagrindiniai dalykai gal jau ir išvardinti, pavardinau tik geruosius (o ir iš jų kelis pasilikau tik sau (šypt.), nes juos prisimint smagiau, blogieji tegul lieka pamiršti, vat (šypt).

Naujuosius metus sutikau įdomiai, nežinau ką Palmyra apie tai pasakytų, bet… pagal posakį, kad kaip sutiksi naujuosius, tokie bus ir ateinantys metai, tai tie ateinantys nusimato visai neblogi (šypt.) O dabar keli pažadai tiems naujiesiems:

• Bėgioti, daugiau. Nubėgti Vilniaus maratone pusmaratonį.
• Daugiau ir dviračiu važinėti.
• Stengtis kuo daugiau tiesos sakyti ir pakovoti už save savo norus ir poreikius.
• Pabaigti “kūdinimosi“ procesą ir pagaliau būti patenkintai savo išvaizda.
• Būti taupesniai ir nepirkti šudniekių.
• Daugiau bendrauti su artimais žmonėmis, atnaujinti ryšius su primirštais draugais.
• Išsilaikyti teises.
• Daugiau fotografuoti.

Na, jei ką prisiminsiu dar – papildysiu.

O kolkas, gerų visiems gyvačiukės metų!

Miau!

46. Bėgu.

Prisimenant ankstesnius mano blog’o įrašus, jau galima būtų laukti įrašo nupiešto keistai/filosofišai/depresiškai rudeniškomis spalvomis, nes juk toks metas: šalta, nyku (na gerai jau gerai, būtent šiandien saulėta ir pakankamai šilta, bet ne apie tai aš, bendrai, apie rudenį), bet šįkart bandysiu kitaip ir apie kitką.

Ir iš anksto atsiprašau – gali gautis ilgokas įrašas, gausiai minčių prisikaupę per tiek laiko nerašymo.

Bėgu – šiuo atveju reikėtų suprasti teisiogine to žodžio prasme (nors galbūt pasiknaisiojus giliau ir galėčiau pripažinti, kad tas kas antras rytas tuo pačiu yra ir bėgimas nuo/per problemas, keistas mintis ir kitokį blogį).

Taigi – bėgu.

Netyčiom šią vasarą prisiminiau šį gėrį ir rodos – užkabino. Esu bėgiojus ir anksčiau, būdama mokyklinukė paauglė, vėliau kažkiek dar universitete, bet tai būdavo trumpalaikis reikalas, lengvi pasilakstymai. Atėjus vasarai ir po žiemos supratus, kad “na jau ne sporto klubai – ne man“, pradėjau kalbėt apie bėgimą.

Kalbėk, nereiškia bėgt.

Taip kalbėjau turbūt gerus du mėnesius (su viršum), kartais net pagalvodavau, kad taip ir nepradėsiu. Kodėl taip tempiau? Kažkaip šįkart norėjosi pradėti viską teisingai: nusipirkti tinkamus bėgimui batelius, pasiruošti morališkai, kad to reikalo nemesčiau vos pradėjus. Ilgiausiai užtruko punktas “nusipirkti batelius“. Vaikščiojau po visokius akropolius (paėmiau kaip bendrinį pavadinimą, turėdama omenyje visus didžiuosius prekybos centrus) ir vis puldavau į neviltį. Kainos (net per išpardavimus) man atrodė beprotiškos, pasirinkimas – minimalus. Galų gale prisiverčiau įlipti į Parodos kalną ir nueitį į sporto prekių parduotuvę ant kampo prie Viešosios bibliotekos, tebunie tai reklama jai, bet ten radau ko norėjau/tikėjausi ir net galiu teigti – daugiau. Nustebau, kai vietoj vos kelių porų batų, man pardavėja parodė bemaž tris lentynas (tris lentynas bėgimo batelių, ken jū ymedžin? ne kokių ten krepšinio batų, o bėgimo batelių), draugiškai padėjo išsirinkti, patarinėjo, taip, kad netgi atrodė, kad supranta apie ką kalba. Jeigu gerai pamenu, sekančią dieną jie jau buvo išbandyti.

Taigi, tiksliai jau nepamenu, bet rodos rugpjūčio pradžioje pradėjau bėgioti. Rytais. Nežinau kodėl, bet man šitas laikas visada būdavo priimtiniausias bėgimui. Atsikelt, žinoma, sunku, bet koks geras jausmas apima kai bėgi pro bundantį miestą (ok ok, tos vietos kurioje bėgioju miestu pavadinti retam turbūt apsiverstų liežuvis, bet vis tiek), kai sutinki apsimiegojusį praeivį, jis į tave pažiūri tokiu keistai/susižavėjusiai/nesuprantančiu žvilgsniu ir paklausia “tai kelintą jau ratą bėgi?“, atsakius “7-tą“ jo keistai/susižavėjusiai/nesuprantantis žvilgsnis staiga pasikeičia į tiesiog susižavėjusį, kai matai kaip kyla saulė, lenda pro medžius parkelyje arba spigina tau į akį bėgant šalia Veiverių plento… ir tas superinis jausmas, parbėgus namo, kai supranti, kad padarei tai, kam daugelis neprisiverstų ir galėsi tuo visą dieną didžiuotis! Štai kodėl bėgu rytais.

Ko tik nebuvo per šituos kelis bėgimo mėnesius. Ir vilkšunis išdygęs lyg iš niekur priešais mane, kuris paskui draugiškai palydėjo iki mano namų vartelių (ėjo šalia, nieko nedarė, nelojo, neurzgė, tik karts nuo karto protingai pažiūrėdavo). Ir mintys, kad daugiau nebegaliu, viskas, stoju ir einu namo (kurios galų galiausiai buvo nugalėtos ir aš sėkmingai prabėgau savo planuotus maršrutus). Ir atsvara anoms mintis, supratimas, kad šiandien taaaaip lengva bėgti ir taip nubėgti pirmieji 10km. Taip pat ir mašinų pypsėjimai bėgant šalia Veiverių plento, kurie padėjo man suprasti, kad taip Lietuviams dar keistas tas bėgiojančių žmonių vaizdas. Netgi išmanųjį telefoną įsigyjau dėl bėgimo (taip taip, teisingai perskaitėt! Tie kas mane pažįsta žino/žinojo mano požiūri į telefoną “telefonas turi skambinti ir rašyti žinutes, turi būti patogu tai daryti ir taškas. Jokio ten interneto telefone nereikia.“, bet va ėmė ir prisireikė…), labai norėjosi sekti savo progresą ar regresą ar kad ir kaip ten bus, taip mano gyvenime atsirado išmanusis samsungas ir endomondo programėlė. Tuomet atsirado daugiau motyvacijos ir noro bėgti, bėgti greičiau, bėgti ilgiau, stebėti kiek galiu ir kaip galiu, pralenkti save. Tikiu, kad dar nebėgu taip kaip galiu greičiausiai, bet faktas tas, kad bėgu tikrai greičiau nei kai tik pradėjau žaisti bėgimą. Buvo minčių ir apie Vilniaus maratono pusmaratonį ir būčiau bėgus, tikrai, (ar būčiau nubėgus, čia jau kitas klausimas), bet per vieną iš bėgimų, o jis buvo visai taip jau prieš tą išsvajotąjį/gasdinantįjį Vilniaus maratoną, bėgdama 10km. ir prieš tai nepadarius padoraus apšilimo kažką ten savo kairėje kojoje pasitempiau (žmonės man sakė protingą pavadinimą tos vietos, ale nebepamenu), taigi mano didžiausias šių metų išbandymas nuplaukė, bet kad nepersigalvočiau ir bėgčiau toliau, tik atsiradus registracijai, užsiregistravau į jubiliejinį kitų metų Vilniaus maratoną. Buvo ir lietaus per bėgimus ir beprotiško vėjo, buvo ir pramiegojimų, kai atsikeli ir supranti “šit, šiandien neatlikau vieno svarbaus dalyko“.

Spalis, kolkas pastoviausias mėnesis bėgiojimo klausimu. Ir mėnesis, kuris įsirašys į biografiją, kaip pirmų varžybų mėnesis. Nieko rimto nebėgau, net pačiai juokinga, bet pasirinkau 5km “Bėk už Kauną“ bėgime. Stovėdama registracijos eilėje vis klausinėjau Vaido “kiek bėgt, kiek bėgt“ žinojau, kad bėgant 10km gali būti blogai, nes skrandis sukosi dėl netyčinių negerų vaišių prieš tai vakarą, o taip pat žinojau, kad bėgdama 10km galiu visai netyčiom likti pačiam gale, žinojau, kad nebėgu greitai ir turiu keistai durną bruožą, nemėgstu būt paskutinė, pirma būti irgi ginkdie nesitikiu, ne tik bėgime, dažniausiai ir visur kitur, bet būti gale man nepatinka. Taigi galų galiausiai mano super sportinė apranga pasipuošė numeriu, atsistojau į minią laukiančią prie starto ir apėmė gausiai fainas jausmas. Suprasti, kad tiek aplinkui bėgančių žmonių yra didis gėris. Užtai dar labiau laukiu Vilniaus, žmonių ten juk belekiek kartų daugiau bėga. Atbėgau per 26.43 min. (endomondo rodė šiek tiek mažiau, ale ką padarysi, oficialiai šitas laikas yra tikras laikas) ir labai savim didžiavaus (nors galbūt nelabai yra ko), nes tai buvo mano geriausias laikas (na, ir vis dar yra). Pagal rezultatus iš moterų buvau 15 (jų bėgo manrods kažkur apie 60), bendrai 77. Na, kaip pirmam kartui gal ir nieko?

Kolkas tiek apie mane ir bėgimą. Šiaip perskaičius visus pingvino kojos blogo įrašus sugalvojau, kad ir pati noriu rašyti apie tai kaip bėgu, kaip kam ruošiuos, kur bėgu ir tiesiog, kad vėl noriu rašyt, taigi šis įrašas greičiausia pirmas bet ne paskutinis mano pasapaliojimas apie naują aistrą.

Tai tiek, geros gražios saulėtos dienos!

Miau.

Nr. 44 Eilinį kartą apie nieką.

Pavasaris, stebuklingas metų laikas. Stebuklingai gražus, svaiginantis įvairių žiedų ir gaivaus lietaus kvapais. Pavasarį įtin smagu būti įsimylėjus. Šviežiai. Svaiginančiai. Gaivinančiai.

Et.. tyliai, giliai viduje pavydžiu visiems tokiems, kurie tai patiria dabar.

Ką daryt, ką daryt mums? Tiems, kurie kartu šiek tiek ilgiau nei svaiginantį pirmąjį pavasarį? Ką daryt MUMS? Įsimylėt iš naujo? Aš norėčiau, norėčiau tai daryt kasdien.

Bet..

Blogiausia yra tai, kad aš dabar galvoju tik apie tai, kaip “MUMS“ nepatapt tik “tu“ ir “aš“. O gal jau per vėlu?

Suknistas tas šiųmetinis pavasaris. Erzinantis savo stebuklingumu.
Suknistas…

Nr. 43 Senuosius išlydint, naujuosius pasitinkant.

Jeigu taip nuoširdžiai, tai aš vis dar nesuprantu, kas dedasi su manim ir mano gyvenimu pastaruoju metu ir galėčiau drąsiai teigti, kad džiaugiuos pagaliau sulaukus 2011metų. Gal jie kokių gerų naujienų atneš? Juk visgi esu triuškatė arba kattriušė ir šie metai yra mano. Ir aš tikiu horoskopais, labiau tais, kurie žada gerus laikus ir svarstyklėms ir katinams/triušiams.

Čiur horoskope, pildykis!

Prašau!

Nr. 42 Apie supratimus.

* * *

Turbūt blogiau nei nesuprasti, kodėl viskas keičiasi į blogąją puse, yra supratimas, kad pati dėl to esi kalta.
Ir aišku šiek tiek palengvėja, kai galų gale išsiaiškini, ką būtent darai ne taip.

* * *

Pagal šią mano katik parašytą teoriją, mane turėjo apimti išganingas palengvėjimo jausmas.
Bet kur tau…
Katik supratau, kad neįsivaizduoju ar pavyks nedaryti to, kas viską griauna…
Ar vis dar pavyks…

Nekenčiu vis ateinančio supratimo jausmo.

Nr. 41

* * *

à la Jacques Prevet

* * *

jeigu būčiau katė atpažinčiau

tavo žingsnius dar laiptinėje

nušokčiau nuo palangės žaibo

greitumu priartėčiau prie lauko

durų bet… paskutiniai žingsniai

būtų kiek įmanoma lėtesni

nemanyk kad labai tavęs laukiau

jeigu būčiau katė įsitaisyčiau

virtuvėje ant palangės ir stebėčiau

kaip gamini vakarienę ne viskas

ten valgoma bet žmonės netobuli

jei būčiau katė susirangyčiau

ant kelių kai žiūri televizorių

arba klausaisi muzikos tada

norom nenorom glostytum mane

murkčiau į tavo širdies taktą

bei muzikos ritmą jei būčiau katė

liūdėčiau jeigu ilgai negrįžtum

stingdančiais gruodžio vakarais

nes ir mes katės privengiam speigo

vienatvės žiemos jei būčiau katė

vieną rytą pabėgčiau kai sninga

greitai nelieka jokių orientyrų

vėjas išpusto kvapus užžeria

pėdsakus tyčia nerasčiau kelio

sugrįžti nors kartais galbūt to

norėsiu labiausiai už viską

bet dabar tūnau pasislėpus ir

klausaus kaip šauki mane vadini

švelniausiais vardais matau kaip

ilgai ir kantriai ieškai nė už ką

neišsiduosiu nes kas daugiau

manęs taip ilgėsis

E. Karnauskaitė

_____________________________________________________________

Nuostabu, negaliu susilaikyti, nuostabu.
O jeigu aš būčiau katė…

Skiriu jį savo katinui. Šypt.

Nr. 40

Norėčiau išeit,
bet ne visai, tik truputį.
Ir pažiūrėt,
Ar manęs kam nors tada pritrūktų.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

Aš visada svajojau, kad kasnors kadanors mane mylės taip, kad jeigu dingčiau (kad ir trumpam, liūdesiukuose), tas kasnors manęs ieškotų, taip lyg aš būčiau sugalvojus dingti suvisam…

Kadanors.

Net jei aš taip niekad nepadaryčiau.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

O ši daina nuostabiai tinka man šiandien.