Nr. 36 Na ką, Kalėdos?

Vakar norėjau rašyt, kad man patinka sniegas girgždantis po kojomis. Šiandien jau nebegaliu to parašyt, nes nebegirgžda. Šiandien galiu parašyt tik, kad man nepatinka balos ir šlapi batai bebraidantys jose.

Bet šiaip ar taip, Kalėdos jau visai čia. Įėjus į namus užuodžiau mandarinus ir pasidžiovus batus puoliau maišyti tešlą meduoliams ir riestainiukams. Tikiuosi gausis.
Kambaryje skamba įvairios Kalėdinės melodijos ir aš tikrai jaučiuos tikrai gerai.
Ot.

Nr. 35 Norai Kalėdoms.

Ne, nešnekėsiu apie taiką pasaulyje ir apie tai, kad norėčiau, kad visi būtų laimingi, sotūs ir šiltai aprengti, kad nebūtų vienišų ir žmonių ir gyvūnų. Nešnekėsiu ir apie sniegą nors jo, žinoma, norėtųsi. Bet tai savaime aišku, norėčiau, tik šįkart pabūsiu savanaudė.

Kalėdom norėčiau:

* ramybės
* šilumos
* pokalbių ir supratimo
* jaukių vakarų, rytų ir popiečių
* daug apkabinimų
* dar daugiau bučinių
* meilės

Ir viskas, tuomet turėčiau tobulas Kalėdas.

Nr. 34 Kelionė Varšuvon.

Pastaruoju metu buvau kiek irzli, niurzgalė ir truputėlį apatiška viskam kas vyksta aplinkui. Nežinau kodėl, gal todėl, kad negaliu pakęsti monotonijos, o būtent ji buvo įsisukus į visas mano gyvenimo sritis.
Visada tokiais atvejais sakydavau, sakau ir sakysiu, kad geriausias būdas irzlumui, apatijai ir visiems kitiems blogiams gydyti yra trumpas pabėgimas. Nesvarbu, ar tai tiesiog sprendimas pasivaikščioti po vakarėjantį Kauną su fotoaparatu,ar knygos skaitymas kur nors ant Kauno marių kranto su termosu karštos arbatos ar kelionė Vilniun ar kažkas tolimesnio, ilgesnio, įdomesnio. Šį savaitgalį dar kartą pati įsitikinau, kad taip, tai tiesa. Trumpas pabėgimas visada į naudą.

Šį savaitgalį buvau Varšuvoje. Tai nebuvo tas toks tikrasis pabėgimas, nes buvau ne viena, turėjau tris bendrakeleivius ir tai buvo planuotas reikalas, bet suveikė ir su šitomis išimtimis.
Baisiausia kelionės dalis buvo važiavimas į Lenkiją naktį. Kėlėmės paryčiais, išgėrėm kavos, susikrovėm šmutkes į mašiną ir išvažiavom. Didžiuojuos savo katinu, nes aš tokios kelionės prie vairo nebūčiau ištvėrus. Atrodė baisiai jau sunkus reikalas, užtat sąžiningai stengiaus palaikyti jam kompanija ir nemiegoti. Pavyko, nors vietomis jau lūžinėjau, bet vis kas nors prabudindavo.
Tik atvažiavus į Varšuvą, supratau, kad greičiausiai nesigailėsiu sutikus važiuoti būtent dabar, kai namie laukia krūvos darbų mokslams ir šiaip atlyginimas dar tik gal rytoj (šypt.). Visai netyčia pataikėm ant Varšuvos eglutės įžiebimo šventės (tiesa, pačio įžiebimo taip ir nematėme, tik pasiruošimą jam ir eglutę po viso renginio) ir dar kažkoks ala šokių ar dainų festivalis lyg buvo ir kas linksmiausia – pabaltijo valstybių mugė, kur ir lietuvaičių nemažai sutikom,kurie vėliau išgelbėjo man Kalėdas.

Varšuva – gražus miestas, didelis, bet ne per didelis, arba bent jau aš nespėjau pajausti to jos didumo ir tai yra gerai, nes labai didelių miestų aš nemėgstu (nejaukūs jie man, tai supratau šią vasarą Sankt Peterburge). Ypač patiko senamiestis ir žmonės. Praeidama mačiau gausybę fotogeniškų ir tiesiog reikalaujančių gero kadro personažų, kuriuos, deja, nevisus pavyko užfiksuoti taip kaip norėjau. Ten žmonės spalvoti, ryškūs, įdomūs… ir, kad jau pataikėm “ant tokios progos“ – šventiškai nusiteikę. Nežinau, Kaune per eglutės įžiebimą nepajaučiau Kalėdų dvasios visai visai, nors šiemet eglutė man tikrai patiko, o Varšuvoje atvirkščiai, eglutė dirbtinė – kas man nesukėlė labai didelio susižavėjimo (suprantu, gaila gražių eglučių vienai šventei .. bet kaip ir namie, taip ir mieste prie eglutės norėtųsi jausti sakų kvapą), bet Kalėdų dvasia ten sukosi tarp žmonių. Jų buvo daug, bet ne per daug, nebuvo grūsties, pykčių, girtų paauglių, visi ramiai, atsipalaidavę vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis, būriavosi prie kavinukių (populiariausios buvo toks kur duoda maistą išsinešimui, užtat aš buvau biški pikta, nes buvo šalta ir niekur negalėjau gauti kavos ar arbatos), fotografavo. Nežinau ar tik man, bet ir Kalėdinė mugė pridėjo daug Kalėdinės dvasios visam tam renginiui, tiko ji ten, nes buvo irgi kažkokia nelietuviškai jauki ir net nuvalkiotos Kalėdinės melodijos reikalo negadino. Ir būtent ten iš Marceliukės klėčio lietuvaičių aš gavau taip išsvajotos arbatos (trys kartai valio!), jei ne ta arbata, turbūt Kalėdinė dvasia taip ir būtų nepagavus manęs, nes laikinai buvau patapus į irzlią, sušalusią mergą (jei mano bendrakeleiviai tai pajautė, tai gausiai atsiprašau). Taigi, ta stebuklinga arbata plastmasiniame puodelyje už 2 zlotus išgelbėjo man Kalėdas ir aš jau tada Vyčiui sakiau, kad taip čia parašysiu. Išgėriau vieną ir ėjau dar pakartoti, nes labai jau gera ji buvo. Ačiū Marceliukės klėčiui, jei rasiu čia feisbuke, patapsiu jų gerbėja.

Pirmą dieną iš principo taip ir pabaigėm, pasibastėm šiek tiek pro Kalėdom pasipuošusį Varšuvos senamiestį, dar šiek tiek po naujamiestį, pavalgėm ir važiavom į viešbutį miegot.

Antra diena buvo tokia labiau ekskursinė. Buvom išsikėlę tris tikslus: aplankyti Lazienki parką, su “rūmais ant vandens“, kapines ir citadelę.

Pradėjom nuo parko. Labiausiai patiko voverytės ir tai kaip aršiai jos puolė Vyčio fotoaparatą (šypt.) ir povai. Vis galvojau, kad jei Lietuvoj kokiame nors parke laisvai vaikščiotų tiek povų, kaži kiek laiko jie gyvi pratemptų? Rūmai – gražūs, dideli, Kęstas sakė, kad tokiuose gyvent norėtų, o aš gal tik voverytes tokias dvi namie laikyčiau, jei turėčiau nuosavą namą su kiemu ir aukšta tvora, kad nepabėgtų (šypt.).

Toliau kapinės. Gražu buvo, turbūt nebuvau buvus tokiose senose kapinėse. Nors realiai tikėjaus rasti ir senesnių kapų (gal naivu?). Seniausias rastas – 1776m., o naujausias 2009 ( kol nepamačiau jo, galvojau, kad šiais laikais ten žmonės nebelaidojami). Labiausiai kapinėse sužavėjo didelės kriptos ir pats kapinių dydis, ten turbūt laisvai visą dieną pravaikščiotum ir visko neapžiūrėtum. Pyktis ėmė matant prie gražių senovinių kapų prispaustas šiūkšlių dėžes, kaikur atrodė, kad šiūkšliadėžė tiesiog užstumta ant seno seno kapo, ir pro šoną dar kyšo apgruvęs paminklinis akmuo… Žiauru. Taip pat iš gerosios pusės nustebino kaikurie orginalūs antkapiai ir puošimo būdai. Atrodo, kad lenkai kapus puošia pagal sezonus, dabar dar tarkim nuo rudens užsilikusių radau ten kryžiukų iš kaštonų ir vainikėlių iš visokių kitokių rudens gėrybių.

Na ir galų galiausiai jau visai pavargę, alkani ir niurzgėdami nuvažiavom iki citadelės. Prisipažinsiu, kad pradžioje man tai atrodė įdomiausias objektas, bet kai jau į jį važiavom, mintyse galvojau, kad tik greičiau iš ten išeitumėm. Bebandydami rasti kur pasistatyti mašiną vos neįvažiavom į draudžiamą karinę teritoriją, būtume priekines padangas palikę Lenkijoje, nes vos neužvažiavom ant metalinių dygliukų, (nežinau kaip tas daiktas vadinasi) skirtų būtent tam, kad tokie žiopliukai turistai kaip mes, arba kokie piktybiški Lenkai ten be reikalo nevažinėtų. Galvojau, kad jau visai nieko joje nepamatysim, tik apvažiuosim aplinkui, bet galų gale radom įėjimą ir muziejų. Muziejus nemokamas (nustebino, ypač po to, kai vienam restorane, kuriame valgėm, paprašė atskirai zlotą susimokėt už tualetą), ir kaip ir visur niekas net nesivargina šnekėti nei angliškai nei rusiškai. Įėjom, pasivaikščiojom. Aš pati nelabai supratau kas ten ir kaip vyko, bet jaučiausi gan nejaukiai, o pasirodo politinių kalinių kalėjimas ten buvo, tai turbūt dėl to, žmonės mirė tam pastate, jauku ir negali būti. Radom kažkokių popieriukų ir apie Kudirką. Linksmiausia akimirka ten buvo, kai lenkė muziejaus darbuotoja draugiškai išprašė mus laukan, sugrįžę į pirmą aukštą dar norėjom pasižvalgyti ten kur praėjom pačioje pradžioje, bet kur buvus kur nebuvus pasirodė lenkė moteriškė ir parodė mums kur durys 😀 Tiesa, Donatas spėjo, kad jį galvojo, kad mes pasiklydom, bet vis tiek, smagu būt išmestam iš nemokamo muziejaus, ne? 🙂

Na ir po viso šito sekė kelionė namo. Sustojom dar pavalgyti kažkokiam super duper pakelės restorane. Pavalgėm skaniai ir brangiai ir vėl su mumis nieks nešnekėjo nei rusiškai nei angliškai ( pirmasis padavėjas, kai mes su juo pasisveikinom angliškai, tik nusijuokė ir daugiau prie mūsų staliuko nepriėjo, atsiuntė kitą, matyt drąsesnį :)) ) Kelionę aš baigiau kažkur apie puse pirmos nakties, mano bendrakeleiviai dar vėliau.

Trumpas šio iiiiilgo rašinio reziume:

Varšuvoje patiko:

Tiltai
Senamiestis
Eglutės įžiebimas ir Kalėdų pajautimas
Spalvoti, ramūs ir jaukūs žmonės
Voverytės

Varšuvoje nustebino:

Tai, kad žmonės vairuoja taip lyg ten nei policijos nei baudų už greičio viršyjimą ar stovėjimą kur papuolė nebūna.
Žmonės, kurie nešneka niekaip daugiau tik Lenkiškai ( pasitvirtino mano potyriai Lenkijoje praėjusią vasarą, o tikėjaus, kad sostinėje bent jauni žmonės bus nusiteikę šnekėt angliškai)

Varšuvoje nepatiko:

Šiuškliadėžės ant kapų
Mokėjimas už tualetą kavinėje, kurioje valgai
Tai, kad beveik niekur nerasi jokio angliško paaiškinimo, o aš mat naivi, tikėjaus, kad jei jau europos sąjunga, tai bent jau kaikuri informacija muziejuose ar gatvėje bus ir anglų kalba.
Lenkų fūristai.

Labiausiai įsiminusi frazė – Lenkai bomžų neturi, jie turi lomžus. ( ar kažkaip panašiai, esmė bomžai – lomžai.. 🙂 )

Viskas.
Nuotraukos bus truputėlį vėliau.

Nr. 31 Pasiruošimas prasideda.

Šiandien pagavau save veikiant labai neįprastą dalyką, nustebau net. Štai va, lapkričio vidurys ir aš jau pradėjau rūpintis Kalėdinėmis dovanomis. Šiandien net nusipirkau kelias smulkmenėles iš kurių vėliau formuosiu savo dovanų idėjas.

Keista.
Gal tai reiškia, kad suaugau? Nes anksčiau Kalėdinių dovanų pirkimas būdavo tokia totaliai stresinė veikla, veikiama tuo metu,kai tos prakeiktos Kalėdos jau lipdavo ant kulnų.
O šiandien buvo smagu ir gera, ir galvoj neskambėjo jokia nuvalkiota (bet vis tiek keistai miela Kalėdinė dainelė). Tiesiog ieškojau, galvojau, komplektavau, planavau ir vien dėl to jaučiausi smagiai.

Jei taip ir toliau, gal pažiūrėsiu į Kalėdas iš kitos, gerioooosios pusės.

Nr. 28 I love You I love You I love You

Nr. 26 Šiandienos jausenos.

Pastaruoju metu visiškai nesuprantu savęs.
Pavargau gal?
Retai kada būdavo taip, kad aš mėgaujuos buvimu namie visą sekmadienį.
Kodėl?
Ne todėl, kad neturėdavau laiko, negalėdavau.
Todėl, kad dažniausiai norėdavau bėgti iš namų ir KĄ NORS veikti.
Šiandien ne.
Diena prasidėjo pakankamai vangiai, taip ir tęsias.
Tiesa pasakius, jei ne mama, turbūt iki šiol nebūčiau išlindus iš naktinių.
Iškepiau obuolių pyragą ir kadangi liko supjaustytų, bet į pyrago indą netilpusių obuolių dabar kepu mažą keksą ir dar mažesnius keksiukus.
Ir man savotiškai gera.
Klausau Goo Goo Dolls.
Ir nuo to klausymo darosi dar truputėlį labiau liūdna.
Ir šiandien keistas sekmadienis, nes nelyja.
Gal tik iš akių palis.
Vėliau.

Nr. 25 Neramu.

Vakar lipo
Ašaros iš akių.

Nenorėjau išleisti.

Pabėgo.
Liūdna.
Kažko neramu.

O gal tiesiog per gerai gyvenu,
Ir bijau, kad tai baigsis?

Nr. 24 Miau…

Kadangi tai mano mažytis kampelis internete, kuriame turėtų kažkaip stebuklingai jaustis kaip ir kuo aš gyvenu tai… reik trumpai bent “nušviesti“ situaciją.
Pastaruoju metu retai čia užsuku, matyt todėl, kad labai jau daug kas pasikeitė per visai trumpą laiką ir laiko prie kompiuterio praleidžiu minimaliai.

Ech…
Viskas kas geriausia į gyvenimą ateina visiškai netikėtai.
Taip.
Kai kažkada anksčiau per skype’inius išsikalbėjimus vienas draugas sakė, kad TAS žmogus greičiausiai yra visai kažkur čia pat, tik aš jo nematau ir visai nereikia tų aklų ieškojimų, kurie tik skaudina, netikėjau. Ir vis ieškojau ieškojau, pati kalta.
O dabar galiu pasakyt tik tiek, kad ši vasara buvo turbūt geriausia ever ir ne tik todėl, kad pabuvojau Rusijoj ar pakeliavau palei Lietuvos pasienį.
Kolkas TAI tęsiasi tikrai neilgai, todėl net truputėlį baisu garsiai apie viską kalbėti, bet šalia atsirado žmogus, su kuriuo man gera turbūt beveik kiekvieną minutę kai mes kartu ir būtent jo atsiradimas šalia padarė šią vasarą nepamirštama.
Ir aš laiminga.
Nors kartu su tuo dideliu gėriu kartais į gyvenimą pradeda lįsti vienokie ar kitokie nesmagumai, aš visiškai drąsiai galiu teigti, kad esu laiminga.
Ir šitas ruduo bus pats gražiausias ever.
Jaučiu.

Myliu tave kačiau.

p.s o fotkė tai Do. gamybos.