Nr. 40

16 spalio, 2010

Norėčiau išeit,
bet ne visai, tik truputį.
Ir pažiūrėt,
Ar manęs kam nors tada pritrūktų.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

Aš visada svajojau, kad kasnors kadanors mane mylės taip, kad jeigu dingčiau (kad ir trumpam, liūdesiukuose), tas kasnors manęs ieškotų, taip lyg aš būčiau sugalvojus dingti suvisam…

Kadanors.

Net jei aš taip niekad nepadaryčiau.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

O ši daina nuostabiai tinka man šiandien.

Nr. 35 Norai Kalėdoms.

9 gruodžio, 2009

Ne, nešnekėsiu apie taiką pasaulyje ir apie tai, kad norėčiau, kad visi būtų laimingi, sotūs ir šiltai aprengti, kad nebūtų vienišų ir žmonių ir gyvūnų. Nešnekėsiu ir apie sniegą nors jo, žinoma, norėtųsi. Bet tai savaime aišku, norėčiau, tik šįkart pabūsiu savanaudė.

Kalėdom norėčiau:

* ramybės
* šilumos
* pokalbių ir supratimo
* jaukių vakarų, rytų ir popiečių
* daug apkabinimų
* dar daugiau bučinių
* meilės

Ir viskas, tuomet turėčiau tobulas Kalėdas.

Gerų dienų maratonas.
Geros nuotaikos maratonas.
Kažkaip pastarosiom dienom viskas geeeeerai.

Muilo burbulai tikrai gelbsti nuo visų bėdų.
Muilo burbulai ir gera kompanija žinoma, net jeigu joje ir rusų yra, kurių nei aš nesuprantu, nei jie manęs. Šypt.

Ir šiaip, ir Kaune galima gyventi linksmai ir įdomiai.
Šiandien trečiadienis, ir jau trečias vakaras kai aš veiksiu KAŽKĄ įdomaus ir prasmingo.

Ir blemba, kuo labiau gerai, tuo geriau norisi.
Dabar norėčiau muilo burbulus papūsti prie jūros.
Ech, kaip norėčiau.
Į Karklę, arba Nidą.
Iš bėdos ir visur kitur tiktų.

NoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriu
NoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriu
NoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriuNoriu

Šyyyypt.
Panorėsiu ir praeis.

aiste burbuliatoriuje

p.s už nuotrauką didelis dėkui Justui.

Jei leisite, truputį [nu]pop’sėsiu.
Kažkaip Reamon’ai šiandien puikiai klausos, ypač :

O ir šiaip kažkoks gerų dienų maratonas dabar, tikiuos greitu metu nesibaigs.
Muilo burbulai visgi tikrai yra puikūs nuotaikos kelėjai.
Ir smagi kompanija žinoma.
Net jei joje yra ir rusų (kurių nei aš nesuprantu, nei jie manęs. Aha. Šypt. )

“Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose.“

Ar tikrai?

Pastoviai matau mažus ar didelius stebuklus ten kur jų nėra ir net būti negali, kartais tas stebuklas iš tikro prasimuša, bet taip kartais, kad imu abejoti šių skambių žodžių teisingumu.
Ir kuo labiau abejoju tuo liūdnesnė darausi, nežinau, blogas metas arba blogi metai. Ar čia vaikiškas naivumas kažkur pabėgo ir imu po truputėlį suaugti ir patapti niurzga viskuo nepatenkinta suaugėle moterimi?
Keistas dalykas tas gyvenimas. Kartais atrodo, kad jis su pasimėgavimu tyčiojas iš manęs vis pakišdamas tokias situacijas, kuriose aš, būdama vaikiškai naivi arba naiviai vaikiška iškart regiu stebuklą. Matyti, pajusti stebuklą – nuostabu, bet kaip nyku ir liūdna darosi tuomet kai supranti, kad jokio stebuklo nebuvo, netikras aliarmas, vien tik mano pačios vaizduotės vaisius. Ir taip pastoviai, bent po kartą į mėnesį, ypač jei stebuklai atrodo didesni ir svarbesni.
Žmonės dažniausiai mokosi iš savo klaidų, protingesni ir kitų klaidas panaudoja tam, kad gyvent būtų lengviau, o aš paslystu vis ten pats, nes vis atrodo, kad dar kartą taip blogai būti negali, tikrai negali.
Pasirodo gali ir dar kaip gali.
Ir vis kartoju sau, kad reiktų išmokti pykti ir dar pamesti naivumą kažkur žydinčiuose pakelės krūmuose, kažkas gal rastų, pasiimtų sau ir panaudotų kaip nors prasmingiau, pas mane jis tik problemų pridirba ir yra baramas ir nemylimas. Jei kam reikia, sakykit, padovanosiu.

——

Vakar gavau dovanų muilo burbulų ir nusipirkau kiek juokingai vaikišką suknelę. Muilo burbulai visada buvo yra ir bus priskiriami mažiems stebuklams, kurie taiso nuotaiką net tupint pačiose giliausiose duobėse. O jei pučiant muilo burbulus ausyje, arba kur nors prie, skamba kokia jauki Keistuolių daina.. ech, tada diena gali netikėtai prašviesėti. Reikėtų prašviesėjimo, todėl jei lietus neužpuls bandysiu vykdyti burbulų pūtimo terapiją. Gal net iki marių nulėksiu, kaip senais gerais laikais, su muilo burbulų buteliuku, popierium, pieštuku ir kvailomis mintimis.


Šypt.

Šiaip. Kažkaip ėmiau šiandien ir prisiminiau šitą dainą.
Kai buvau visai visai dar kleckas ir pradėjau lankyt skautus šitą dainą gyvai girdėjau vieno berniuko tobulai dainuojamą ir kažkaip.
Ech…
Nostalgija tiems seniems geriems laikams.

Ir dar ne į temą.
Jamu vyrą, kuris būtų stiprus ir už kurio aš galėčiau pasislėpti jei mane kas puls.
Kažkaip, dėmesio trūksta.

Šypt.

Nr. 14 Kas ausyje skamba IV

11 birželio, 2009

Visiškos “pablevyzgos“. Patartina net nepradėti skaityti.

Nežinau net nuo ko pradėti, bet šįkart tikrai bus tiesiog “pablevyzgos“, nes reikia išsikalbėt. Kažkokį keistą laikotarpį dabar gyvenu aš ir žmonės aplinkui mane ir visas tas keistumas, kuris tiesiog tvyro ore, verčia susimąstyti.
Neperseniausiai buvau laidotuvėse, kaip žinia, tokie įvykiai priverčia bent trumpam kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Bent mane tai dažniausiai veikia teigiamai. Kai supranti koks trapus daiktas yra gyvenimas, norisi bent akimirka pabūt geresniu, šiltesniu, mielesniu aplinkiniams, noris apkabinti visus draugus, visiems padėti ir tiesiog gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena, nes juk iš tikro.. niekad negali žinoti, kada ta paskutinioji išauš…

Ir verda verda manyje gerumas, kol neima ir nepakeičia jo kitas jausmas.

Nesu labai kerštingas ir piktas žmogus, niekad tokia nebuvau ir ( tikiuosi ) nebūsiu, bet kai kenkiama man svarbiems žmonėms, žmonėms, kurie man kaip šeimos nariai, tada… ech… tada norėčiau patapti piktesne, bjauresne ir padaryt kažką toooookio. Negaliu. Jaučiu neišeitų.

Todėl tik svarstau. Kas per daiktas yra meilė? Kas yra pateisinama “meilės vardu“ ir kas jau yra per daug?

Meilėje ir kare viskas galima? Nesąmonė. Negalima. Prieštarauju.

Niekada negalėčiau sąmoningai kankinti mylimo žmogaus. Nežinau, juk jei myli, tai automatiškai nori tam žmogui gero, ar čia aš viena mąstau taip naiviai? Ir nesvarbu kas ir kaip ten nutiko, išdavė, paliko, įskaudino… Man nešautų į galvą kerštaut, skaudint, kankint.

Ir gi, paliko ir mane, na ir kas kad senai jau, bet po ilgos ilgos draugystės ir nepuoliau aš tada į skausmingus santykių aiškinimusis, nepuoliau draskyt akių… Pergyvenau visą tai pati sau tyliai, su artimiausiais draugais, supratau, kad taip tik geriau ir dabar ramia širdimi galiu su tuo žmogum bendrauti, nes nesijaučiu dėl nieko kalta, manau, kad jis taip pat.

O vienas man svarbus žmogus, geras draugas, kaip brolis beveik, dabar gyvena kaip seriale, tikrai, kaip muilofkei kokioj. Ir man kažkaip ir pikta ir… norisi jam padėti, o nežinau kaip. Jis juk man padėjo, kad ir nesąmoningai galbūt, kad ir visai netyčia, atsiradęs tuo metu, visai po pat išsiskyrimo, prieš jau du su geroku viršum metų, mano gyvenime.

Noris trankyt savo galvą į sieną, arba jos galvą į sieną. Rimtai. Kažkokie agresijos priepuoliai mintyse užeina matant kaip tyliai kankinasi žmogus, nors supranta, kad viską daro teisingai.

Iš kur atsiranda tokių trenktų moterų, kurių net kėslų atsekti neina?
Ar ji elgias taip todėl, kad nori jį susigrąžint? Jei taip, tai tada tikrai prasti būdai…
Ar ji taip elgias tik todėl, kad yra kalė ir nori pagadinti kitam gyvenimą, kad pati jaustųsi geriau?

Taip. Aš per daug apsikraunu kitų problemom. Ir taip, šita visa rašliava gavosi visiškai apie nieką, nes sunku lysti į asmeniškumus nežinant kas ir kada gali visą tai perskaityti, sunku ir galbūt kažkaip savotiškai pavojinga.

Tiesiog, kartais norėčiau, kad žmogus, prieš pakendamas kitam žmogui, kad ir nesąmoningai, susimąstytų: kodėl? Kas man iš to? Ar tikrai pakenkęs pasijausiu geriau? Ar kerštavimai ir kitokios bjaurastys nežemina manęs pačio?

Žmogaus vardą irgi reikia užsitarnauti.
Blyn.

Imsiu tuoj tikėt tuo, kad ne visos moterys žmonės.

Rimtai.
Nes su tokiais trenktais vyrais dar neteko susidurt.
Kažkur dingsta mano moteriškas solidarumas šiuo klausimu.

Pikta aš.
Ir iš vis… neskaitykit, nesąmonė čia.

Labanakt.

p.s nusiraminimui :

Nr. 12 Kas ausyje skamba III

1 birželio, 2009

Jugi pirma vasaros diena, be happy (šypt)

Aš kartais mėgstu elgtis pokvailiai ir kartais, kai kankina koks beprotiškai tą akimirką svarbus klausimas, mėgstu gaut atsakymą turbūt pačiu durniausiu pasaulyje būdu.

Į šįryt užduotą klausimą, orakulas atsakė : “nors tai atrodo nepasiekiama, toli gražu taip nėra“

Tik kažkaip nė velnio neramiau.

O šiaip, Katie Melua gėris yra, paklausykit jos.