58. Kauno maratonas

Na ką, šiandien daug gerų dalykų nutiko.

Pirmiausiai tai nežinau kodėl, bet šitas bėgimas man žiauuuuriai patiko. Neskaitant fakto, kad po vakarykščių vestuvių fotografavimo/šventimo maratono šiandien kėliausi sunkiai (prisiduokit, kas taip anksti sugalvojot tą bėgimą daryt? šypt.) toliau viskas ėjosi/bėgosi puikiai. Atvažiavom, labai greitai pasiėmėm numerius, dar gavau ir maikę, nes tilpau į 500 pirmųjų užsiregistravusių. Maikė šiek tiek didoka, bet gerai, bent kad ne maža (šypt.). Susitikau krūvas pažįstamų, vyravo puiki nuotaika, pasidarėm apšilimą į ir iš Akropolio tualeto (išradingi mes, nia?). Pirmajį didesnį smagumą apturėjau būtent grįšdama iš tūliko, bėgam palengva ir prabėgam vyruką kuris eina su tokiais pat bėgimo bateliais kaip ir mano, prabėgdama, kadangi man superinė nuotaika, pakomentuoju, iš serijos “Žiūūūū, batai kaip mano, ir praplyšę taip pat, matyt čia jų liga tokia“, vyrukas į mane pasižiūri keistai, na ką padarysi, keista aš (šypt.), dar pasijuokėm su kolega, kad turbūt jis vargšas pasimėtė ir pagalvojo “damn, moteriškus batus nusipirkau“. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad tas vėliau sužinojau, kad tas vyrukas šiandien laimėjo maratono bėgimą, žodž, bėgioju su čempioniškais batais, ne kitaip (šypt.) Iš anksto atsiprašau jo, jei kas pažįstat, perduokit, nepiktybiškai ten aš užkomentavau, tikrai ne, jei ką, čia aš su vyriškais bėgioju (šypt.).

Atėjo laikas bėgimui, prasigrūdom kiek įmanoma arčiau, atsistojom, bet buvom ant tiek arti, kad net negirdėjom Aleknos, kažkas iš pašonės dar komentavo, kad matyt neatvyko dėdė (bet pasirodo buvo buvo, tik kažkaip tyliai skaičiavo, matyt). Prabėjom bėgt, bandžiau laikytis kolegos nugaros, bet neužilgo paleidau, šiandien Vaidui buvo superinė diena ir jis galų gale viską baigė per 53.03, su kuo jį ir sveikinu!

Bėgu toliau, džiaugiuos, kai iš kišenės išgirstu, kad bėgu penkios kažkiek per kilometrą (tiksliai per visą trukšmą endomondo moteriškės negirdėjau, bet penkios kažkiek tikrai džiugino) ir staiga aplanko antrasis džiaugsmas. Priešais save matau “Spausdinam greičiau nei bėgam“ nugarą. Tai reiškia pasivyjau savo bendradarbį, su kuriuo buvom susilažinę kuris kurį aplenks. Pasivyjau, paerzinau, aplenkiau. Geras jausmas, kai įvykdžiau tai ko net pati nesitikėjau (šypt.). Taip manęs ir nebepagavo. Žodž, skanaus pyrago kolegos negaus, nebent šiaip, iš geros valios (šypt.).

Bėgu toliau, džiaugiuos vaizdais ir nelabai sirgaliais, nežinau, SDG tetos ir dėdės plojo tik SDG tetom ir dėdėm, o daugiau tų sirgalių nelabai ten toliau pabėgus ir matėsi. Bet ką jau čia, kadanors prisigyvensim iki to, kad tokie bėgimai bus didelė šventė ir oš miestas, aš tikiu tuo (šypt.).

Atėjo metas kai pagaliau daugiau aplenkdavau nei aplenkdavo mane (bėgimo pradžioje būna visai kitaip, ten visi pro šonus tik skrenda tik skrenda.. ). Bėgu toliau. Prisiveju du vyrukus. Smagučiai papuolė, gaila numerių neįsiminiau, tikrai asmeninį AČIŪ pasakyčiau. Bėga, patys užvedinėja stoviniuojančius žmones, ploja, šūkauja, paverkšlena į tarpus, kad blyn kiek dar bėgt (labiau greičiausiai juoko forma). Užsikrėčiau nuo jų dar geresne nuotaika, pradėjau daryti tą patį, t.y. ploti, šūkauti ir kitaip garsiai ir vaizdžiai džiaugtis tuo kad bėgu. Plius dar ir šiaip papliurpėm, nu smaguma. Taip besilinkmindami pribėgom geležinkelio tiltą, o už jo ir kalniukas, kuris biški mane nužudė. Vyrukai tada prabėgo viens kitą pastumdami iš nugaros, o aš juos pasivijau tik jau ant tilto į Žalgirio areną. Dar persimetėm pokštais apie tai kaip aš matyt papietaut buvau sustojus ir aš nubėgau tolyn. Iš tikro pirmąsyk dar buvo likę jėgų pagreitinti prieš finišą, tą ir padariau, geras jausmas. Ten jau ir patys žmonės plojo, fotografavo ir šiaip atrodė, džiaugėsi mūsų mažom pergalėm (šypt.)

Taigi, kolkas mano geriausias rezultatas, pasak endomondo 10km – 56.02, oficialus rezultatas – 59.04. Kaip man, super, visi kilometrai buvo greičiau nei 6min., vidutinis greitis pagal oficialius duomenis 5.38. Palyginimui, “Bėk už garbę Lietuvos“, kur atstumas buvo čiut trumpesnis nubėgau per 1:01:22. Visgi šioks toks progresas (šypt.).

Dar pasigirsiu, kad mano būsimas vyrs 21km. įveikė per 1:38, valio ir jam!

Už superinę dieną tariu AČIŪ:

* Organizatoriams
* Vaidui, už kompanijos palaikymą ir vandens padavimą po finišo.
* DrymTym’ui už palaikymą ir fotkes
* Vyrukams, kurie buvo su superine nuotaika ir bėgo kokius tris iš dešim km su manim arba aš su jais (šypt.)

* Tomui Venckūnui, už tai, kad aš žinau, kad bėgioju su čempioniškais batais (šypt.)
* Katinui, už tai, kad įveikė 21km ir vis dar yra gyvas (šypt.)
* Geros nuotaikos bėgikams ir sirgaliams už atmosferos kūrimą.

Kadangi dar niekad nebėgau didesniame renginyje nei šis, man viskas buvo super, lauksiu kitų metų.

Tai tiek, jei kas ištempėt iki galo skaitydami, ačiū ir jums (šypt.)

56. Viešos treniruotės ir apie viską po truputį

Bėgdama šeštadienį Druskininkuose mintyse rėkiau sau, kad grįžus parašysiu čia, kad nuo šiol mano mėgstamiausias metų laikas bėgiojimui yra žiema. Siaubas, kaip buvo sunku, karštis ir dušnumas žudė tiesiog, gerai, kad tik treniruotė buvo, nes iš “comfortable“ bėgimo gavosi visiškas jog’as. Tai vat, laukiu žiemos arba tokių dienų kaip vakar (šypt.).

O realiai tai naujienų susijusių su bėgimu pas mane neperdaugiausiai. Nebėgioju taip dažnai kaip reikėtų, netgi susidarytos programos nelabai laikausi (tikiuos gal jau šią savaitę nepraleisiu nei vienos numatytos treniruotės, bet.. ) ir kuo toliau tuo labiau bijau pirmiausiai Kauno maratono, kur bėgsiu tik juokingus dešimt kilometrų, o paskiau ir Vilniaus, kur jau esu pasiryžus 21 įveikti. Bijau tai tik dėl to, kad nejaučiu progreso, o progreso nejaučiu, nes matyt per mažai stengiuos, o per mažai stengiuos nes… nežinau, trūksta motyvacijos, noro, nes jeigu sakyčiau laiko tai meluočiau, norint jo visad galima rast. Bet bėgt man vis tiek patinka, tai kodėl nėra to noro ir motyvacijos to daryti taip dažnai kaip reikėtų?

Vienintelė naujiena yra tai, kad jau va kelis kart apsilankiau viešoje treniruotėse Kauno maratonui ruoštis. Baisiai gaila, kad man ten pavyksta pabūti tik antradieniais, nes kažkaip, patinka. Patinka, kad darom ir apšilimą ir pratimus po to, to viena niekad nedarau ir nemanau, kad daryčiau netgi jeigu kas labai griežtai lieptų (šypt.). Ir gera atmosfera ten ir trenerė smagi ir jos pagalbininkas. Tad jeigu kas nedrįstat, tai varykit ten (šypt.). Po pirmos treniruotės (na dar prieš tai buvau dieną dešimt kilometrų nubėgus, tai gal susidėjo?) užpakalį skaudėjo dvi dienas, reiškias treniruotės geros (šypt.) Paskutinėje treniruotėje su manim Senukų draugė pasisveikino, smagu, nes aš jau antrą treniruotę ją mačiau, bet kaip mažas vaikas bijojau tai padaryti, viešai prisipažįstu (šypt.). Keistai smagu va, kad žmogus kurį kaip kokį pavyzdį matai ir blog’ą manijakiškai skaitai ima ir pasisveikina!

Tai tiek, liepkite man bėgiot, blyn! 🙂

51. 2012-ųjų ataskaitėlė

Na ką, pasiduodu ir aš metinių ataskaitų ir planų manijai (šypt.) Visai smagu grįžinėt mintimis atgal ir žiūrėt kaip neblogai viskas dėliojosi, net ir iš pačių blogiausių nutikimų viskas praėjusiais metais išsirutuliojo į bent pusėtinus reikalus.

• Ėmiau ir pasibaigiau magistrą, kas gali būt geriau? Pagaliau laisvė nuo įvairių įvairiausių kursinių, atsiskaitymų, kolių, egzaminų ir kitokio streso.
• Sudalyvavau ScoutNet susitikime, susipažinau su puikiais Lietuvos lenkais skautais ir supratau, kad net ir lenkai kartais žmonės (šypt. neįsižeiskite, čia labiau juoko forma)
• Plaukiau keliuose trenktuose plaukimuose baidarėmis, viename iš jų, jei gerai pamenu kažkur vasario mėnesį, daugiau laiko baidares tempėm ledu negu plaukėm.
• Sudalyvavau keliuose dviračių maratonuose, kaikuriuose taip labai jau simboliškai, kituose rimčiau, bet vis tiek mėgėjiškai.
• Pradėjau norėt, planuot, o galų galiausiai  – bėgiot (šypt.) Pasak Endomondo, per šiuos metus nubėgau 393km., o ištikro tai daugiau, nes pradžioje bėgiojau tiesiog šiaip, išmanaus telefono privalumais pradėjau naudotis tik rugsėjį. Dar į bėgiojimo temą telpa tai, kad sudalyvavau pirmajame savo bėgime “Bėk už Kauną“, na ir va neperseniausiai – Kalėdiniame bėgime. “Bėk už Kauną“ sekėsi gal kiek geriau, nežinau ir lengviau buvo ir linksmiau, “Kalėdinis“ bėgosi taip sunkiai, kad dar pirmo rato pusės nenubėgus, galvoje pradėjo suktis mintis, įkyri ir bloga, kad galbūt užtektų nubėgti tik tuos 6km., iš serijos vis tiek “čipo“ negavau (šypt.), tai kam čia ardytis? Bet susikaupiau ir pabaigiau visą tą reikalą per 1val.13min., labai norėjau sutiltpti į 1val.15min., tai sakyčiau – planas įvykdytas (šypt.). Sunkiai bėgosi gal ir todėl, kad buvau labai jau neprotingai apsirengus, buvo karšta su nykštukiniu megztiniu, oi kaip karšta, o dar ir neperlengviausias jis (šypt.). Dar visai iš lempos vieną vakarą ėmiau ir nubėgau (na, gal labiau tiktų žodis nurisnojau, kalbant apie mano žieminius bėgimo greičius) savo pirmąjį neoficialų pusmaratonį.
• Įsigyjom katiną – Inį (šypt.)
• Pradėjau kandidatuoti į Gintares (paaiškinimas tiems, kas su skautais nesusiję – čia toks super duper norimas mano kaklaraištis už kurį aukščiau beveik nieko nebėra ir kurio labai norėjau, bet ilgai nebuvo galimybių kandidatuoti, vat. )

Kas čia dar? Hm… pagrindiniai dalykai gal jau ir išvardinti, pavardinau tik geruosius (o ir iš jų kelis pasilikau tik sau (šypt.), nes juos prisimint smagiau, blogieji tegul lieka pamiršti, vat (šypt).

Naujuosius metus sutikau įdomiai, nežinau ką Palmyra apie tai pasakytų, bet… pagal posakį, kad kaip sutiksi naujuosius, tokie bus ir ateinantys metai, tai tie ateinantys nusimato visai neblogi (šypt.) O dabar keli pažadai tiems naujiesiems:

• Bėgioti, daugiau. Nubėgti Vilniaus maratone pusmaratonį.
• Daugiau ir dviračiu važinėti.
• Stengtis kuo daugiau tiesos sakyti ir pakovoti už save savo norus ir poreikius.
• Pabaigti “kūdinimosi“ procesą ir pagaliau būti patenkintai savo išvaizda.
• Būti taupesniai ir nepirkti šudniekių.
• Daugiau bendrauti su artimais žmonėmis, atnaujinti ryšius su primirštais draugais.
• Išsilaikyti teises.
• Daugiau fotografuoti.

Na, jei ką prisiminsiu dar – papildysiu.

O kolkas, gerų visiems gyvačiukės metų!

Miau!

50. Kai reikia spyrio…

… bėk …

Kaip mano katis man ir sakė, reikia kažko pastoviai naujo, kad nedingtų entuziazmas bėgti.

Tiesos yra.

Nežinau, ar visgi buvo kažkur prapuolęs entuziazmas ar tikrai kaltas mažas gyvas padarėlis atsiradęs mūsų namuose, kuris penktą ryto sugalvoja pažadinti ir pakviesti tave pažaisti kandžiodamas ausį, nosį ir viską ką pasiekia.. Neapsisprendžiu. Bet esmė tame, kad pastaruoju metu mano bėgimai tapo chaotiški, rytais sunkiai prisiverčiu bėgti, bandau tai kompensuoti vakariniais bėgiojimais, bet vakarais juk visokių ten reikalų reikaliukų atsiranda… Vos ne vos surenku tris bėgimus per savaitę, na bet bent tiek dar sukrapštau.

———-

Penktadienį grįžinėdama iš darbo jaučiausi visiškai išsimušus iš vėžių (spaustuvėje prieškalėdinis laikotarpis – baisiausias), bet aiškiai žinojau, kad reikia bėgti, nes buvau bėgus vos vieną kartą – antradienį ir buvo gėda net prieš pačią save. Kad būtų įdomiau, sugalvojau pakeisti maršrutą, vis šis tas naujo, kiek galima iki tos Garliavos bėgioti (šypt.). Pasirinkau jį tokį: Veiverių plentu iki Europos prospekto, tada kalnu žemyn, per tiltą ir palei Nemuną iki Aleksoto tilto, ten aukštyn į kalną ir atgal namo. Maršruto minusai: beveik visą laiką palei gatvę, na tai kažkaip smagumo mažai ir visas kelias – asfaltas, o dar tas kalnas irgi optimizmo neteikiantis. Pliusai: naujas, ilgesnis maršrutas, nuostabus vaizdas leidžiantis Europos prospekto kalnu žemyn ir bėgant link Aleksoto tilto (ok, jis lyg ir Vytauto Didžiojo vadinas? Nežinau, nelimpa man šis pavadinimas (šypt.).)

Kadangi organizmas jau priprato prie vakarinių pasibėgiojimų tai įvairųs skausmai nebekamuoja (paaiškinimas: pirmuosius kartus, kai bėgau vakarais, atrodydavo, kad organizmas totaliai maištauja prieš šitą reikalą: skaudėdavo viską iš eilės, po biški, bet viiiiską iš eilės), bėgimo pradžia buvo rami, risnojau sau, stebinau žmones, pačiai irgi buvo keista bėgti taip viešai. Keistas dalykas nutiko kažkur ties septintu kilometru, pradėjo skaudėt ranką (wtf, pagalvojau, bėgu juk kojomis, ko čia tai rankai dėmesio prisireikė? ir skaudėjo taip atsakingai, bet aš kantri, bėgau ir praėjo. Tik vis dar kamuoja nerimas, kodėl? Bėgti visai palei Nemuną neišdrįsau, visgi vėlus vakaras aš viena ir juk ne vyras (šypt.), todėl susidūriau su problema, baisiai sureguliuotu šviesaforu pėsčiųjų atžvilgiu Karaliaus Mindaugo prospekte, pirmoje sankryžoje už tilto. Nežinau ką ten kažkas sau galvojo jį reguliuodamas, bet akivaizdžiai pamiršo, kad toks daiktas, kaip pėstieji egzistuoja (ir jau ne pirmą kartą tai pastebiu, kažkada dviračiu važiuodama laukiau laukiau, kol pėstiesiems žalia užsidegs. Baigėsi tuo, kad nukėliau dviratį į važiuojamąją dalį ir vaidinau drąsią važiuodama kartu su mašinom), šįkart teko bėgti nutaikius momentą, nelegaliai. Perbėgus gatvę džiaugiausi, kad tą vakarą buvo Žalgirio varžybos, kaip ir priklauso didžioji dalis kauniečių tūnojo arenoje, taigi gatvės buvo pakankamai ramios. Bebėgdama Nemuno pakrante ėmiau galvoti: pala pala, jau dabar va artėja devintas kilometras, kol užbėgsiu į kalną ir namo bus kokie penkiolika, o gal pabandyti nubėgti 21? Ir pamažu ta mintis virto dienos tikslu. Mintyse bėgdama kartojau “nubėgsiu pirmą pusmaratonį, nubėgsiu nubėgsiu!“

Ir nubėgau!

Valio man!

Kaip jaučiausi bėgdama dvigubai daugiau nei bėgu paprastai? Gailėjaus, kad nepasiėmiau vandens, trūko jo ir į galą pradėjo trūkti energijos. Skaičiavau paskutinius kilometrus ir jie buvo neįprastai ilgi, bet tik dėl jėgų trūkumo, nes kojos atrodo bėgo pačios. O nubėgus apėmė malonus pasididžiavimo jausmas. Tada nuovargis. Medinės kojos. Dušas. Ramybė… ir kitą dieną atsikėlus atrodė, kad vėl galėčiau bėgti.

Žodžiu, spyriau pati sau, stipriai, dabar noro bėgti vėl į valias. Pasididžiavimo jausmas sugrįžo, kačiukas miega naktimis ramiau, tikiuosi, pirmadienis prasidės standartiniu bėgimu (šypt.).

Tai tiek apie mane.
Pastarąją savaitę kaupiau įraša nesusijusį su bėgimu (beveik), bet jis vis nesusirašė, nesusidėliojo mintys. Tikiuos susistovės per ateinančią.

Gero vakaro, jeigu kas pasiryžot perskaityt ir mes abu su Iniu, miegančiu man ant peties sakom jums vakarinį Miau.

Nr. 42 Apie supratimus.

* * *

Turbūt blogiau nei nesuprasti, kodėl viskas keičiasi į blogąją puse, yra supratimas, kad pati dėl to esi kalta.
Ir aišku šiek tiek palengvėja, kai galų gale išsiaiškini, ką būtent darai ne taip.

* * *

Pagal šią mano katik parašytą teoriją, mane turėjo apimti išganingas palengvėjimo jausmas.
Bet kur tau…
Katik supratau, kad neįsivaizduoju ar pavyks nedaryti to, kas viską griauna…
Ar vis dar pavyks…

Nekenčiu vis ateinančio supratimo jausmo.

Nr. 40

Norėčiau išeit,
bet ne visai, tik truputį.
Ir pažiūrėt,
Ar manęs kam nors tada pritrūktų.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

Aš visada svajojau, kad kasnors kadanors mane mylės taip, kad jeigu dingčiau (kad ir trumpam, liūdesiukuose), tas kasnors manęs ieškotų, taip lyg aš būčiau sugalvojus dingti suvisam…

Kadanors.

Net jei aš taip niekad nepadaryčiau.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

O ši daina nuostabiai tinka man šiandien.

Nr. 36 Na ką, Kalėdos?

Vakar norėjau rašyt, kad man patinka sniegas girgždantis po kojomis. Šiandien jau nebegaliu to parašyt, nes nebegirgžda. Šiandien galiu parašyt tik, kad man nepatinka balos ir šlapi batai bebraidantys jose.

Bet šiaip ar taip, Kalėdos jau visai čia. Įėjus į namus užuodžiau mandarinus ir pasidžiovus batus puoliau maišyti tešlą meduoliams ir riestainiukams. Tikiuosi gausis.
Kambaryje skamba įvairios Kalėdinės melodijos ir aš tikrai jaučiuos tikrai gerai.
Ot.

Nr. 35 Norai Kalėdoms.

Ne, nešnekėsiu apie taiką pasaulyje ir apie tai, kad norėčiau, kad visi būtų laimingi, sotūs ir šiltai aprengti, kad nebūtų vienišų ir žmonių ir gyvūnų. Nešnekėsiu ir apie sniegą nors jo, žinoma, norėtųsi. Bet tai savaime aišku, norėčiau, tik šįkart pabūsiu savanaudė.

Kalėdom norėčiau:

* ramybės
* šilumos
* pokalbių ir supratimo
* jaukių vakarų, rytų ir popiečių
* daug apkabinimų
* dar daugiau bučinių
* meilės

Ir viskas, tuomet turėčiau tobulas Kalėdas.

Nr. 31 Pasiruošimas prasideda.

Šiandien pagavau save veikiant labai neįprastą dalyką, nustebau net. Štai va, lapkričio vidurys ir aš jau pradėjau rūpintis Kalėdinėmis dovanomis. Šiandien net nusipirkau kelias smulkmenėles iš kurių vėliau formuosiu savo dovanų idėjas.

Keista.
Gal tai reiškia, kad suaugau? Nes anksčiau Kalėdinių dovanų pirkimas būdavo tokia totaliai stresinė veikla, veikiama tuo metu,kai tos prakeiktos Kalėdos jau lipdavo ant kulnų.
O šiandien buvo smagu ir gera, ir galvoj neskambėjo jokia nuvalkiota (bet vis tiek keistai miela Kalėdinė dainelė). Tiesiog ieškojau, galvojau, komplektavau, planavau ir vien dėl to jaučiausi smagiai.

Jei taip ir toliau, gal pažiūrėsiu į Kalėdas iš kitos, gerioooosios pusės.

Nr. 26 Šiandienos jausenos.

Pastaruoju metu visiškai nesuprantu savęs.
Pavargau gal?
Retai kada būdavo taip, kad aš mėgaujuos buvimu namie visą sekmadienį.
Kodėl?
Ne todėl, kad neturėdavau laiko, negalėdavau.
Todėl, kad dažniausiai norėdavau bėgti iš namų ir KĄ NORS veikti.
Šiandien ne.
Diena prasidėjo pakankamai vangiai, taip ir tęsias.
Tiesa pasakius, jei ne mama, turbūt iki šiol nebūčiau išlindus iš naktinių.
Iškepiau obuolių pyragą ir kadangi liko supjaustytų, bet į pyrago indą netilpusių obuolių dabar kepu mažą keksą ir dar mažesnius keksiukus.
Ir man savotiškai gera.
Klausau Goo Goo Dolls.
Ir nuo to klausymo darosi dar truputėlį labiau liūdna.
Ir šiandien keistas sekmadienis, nes nelyja.
Gal tik iš akių palis.
Vėliau.