62. Kas pasikeitė?

Laba diena!

Ahaaa, nesitikėjot?

Aš ir vėl čia, po daugiau nei metų. Baisu, baisu kai pagalvoji. Nejaugi visus metus neturėjau ką pasakyti? Turėt tai turėjau, ale vat… noro matyt vis pritrūkdavo.

Kas pasikeitė? Pasikeitė viskas, apsivertė aukštyn kojom, o prieš pilnai apsiversdamas dar porą kartų pasisukiojo įvairiomis kryptimis.(Tuoj tuoj, papasakosiu plačiau (šypt.)

Mano blog’as per laiką adaptuojasi prie gyvenimo ir keičiasi. Pradžioje rašiau šiaip, blevyzgas apie nieką, vėliau pagavau aistrą fortams, dar vėliau – bėgimui. Rašant blevyzgas apie bėgimą, netgi buvo sukilus mintis susikurti atskirą blogą ta tema, ale gerai, kad nekūriau, numiręs vargšas būtų (šypt.).

Reiktų prikelti savo blogą. Pagalvojau stumdama vežmėlį jaukiai rudeninėm spalvom nusidažiusiu parko takeliu. Bet apie ką rašysiu dabar? Ahaaa… galiu rašyt apie buvimą mama. Tokia visai ne super, paprasta. Drąsiai galiu. Ir dar galiu griauti mitus apie gyvenimą atsiradus vaikui. O kai pradėsiu bėgiot, galėsiu parašyt apie tai, kaip sekas bėgiot ir tai daryt būnant mama.

Taigi štai tas ir pasikeitė. Atrodo tik vienas vienintelis dalykas, o sugebėjo sujaukti/apversti/sukuisti viską. Atsirado mano gyvenime dukrytė. Neseniai, prieš tris su biškiu mėnesių. Pradžioj visiškai trumpai apie tai (jeigu kadanors pradėsiu pasakot kiek kartų ji pakakijo arba kokią panašią blevyzgą – trenkit man per ausį komentaruose): kai sužinojau, kad laukiuos buvo laimingiausia diena iki tol, laimingesnė pasidarė tik ta, kai pirmą kartą pamačiau kažką panašaus į žmogiuką echoskopo ekrane, dar vėliau laimingiausia buvo ta – kai pirmą kartą pajaučiau spyrį savo pilvukyje, na, o vėliausiai, po visokių visokiausių įvykių – kai išgirdau kaip mažoji verkia. Šiandien laimingiausia yra kiekviena diena, nes kiekvieną dieną tas mažas žmogeliukas man šypsos taip, kad širdis gali sutirpti.

Jeigu kas abejoje ar norite vaiko, tai blyn, neabejokite, geresnio dalyko jūsų gyvenime negali nutikti (šypt.).

Iškart prisipažinsiu, esu lengvai dėl jos išprotėjus, bet visada sakiau ir sakysiu, kad savęs irgi nereikia pamesti. O tai padaryti sunkoka (šypt.). Kiekviena mano minutė priklauso jai, nebent ji miega, toks darbas (šypt.).

Šiandien tiek. Įdomumo dėlei šis įrašas pasirašė per keturis prisėdimus. Su vaikais viskas yzy!

60. Beveik po metų

EI-NA-SAU!

Atsidarinėju savo blog’ą ir galvoju, jaučiu bus pirmas įrašas po kokių metų.

Ir “akurat“.

Kur tie metai prapuolė? Kas kaip kodėl? Pasirodo, nebėgiojant – rimtai nesirašo! (šypt.)

Pradžioj tų tuščių metų buvo šiek tiek tinginystės ir priešvestuvinių pasiruošimų (bet labiau turbūt – tinginystės, neslėpkim to (šypt.)), vėliau – antkaulio uždegimas, ir greičiausiai kažkur į tarpą dar šiek tiek tinginystės įsimaišė. Visai patogu verkšlenti, kad negali bėgti, tyliai pavydėti visiems bėgiojantiems aplinkui ir nieko nedaryti. Matyt. Nes jei nebūtų patogu, gal būčiau anksčiau ar dažniau bandžius išbėgti?

Aišku, buvo tų nesėkmingų bandymų, kai išbėgdavau ir … kilometro nenubėgus grįšdavau atgal šlubčiodama. Vat šitas tai žiauriai demotyvavo. Per visą tą laiką bandžiau prisijaukinti dviračius, bet visada visiems sakiau, kad bėgiot man patinka labiau (ironiška, juk nebėgiojau tai iš principo visai savo noru (šypt.)). Vis planuodavau prisėsti čia ir parašyti ką nors, bet … neprisėsdavau.

Norėjau parašyti apie tai, kaip vairuotojai nesiskaito su dviratininkais gatvėje, apie tai, kaip užsienietis užkalbina ir kelio paklausia stovint per raudoną šviesą, sankryžoje (šypt.),  dar apie tai, kaip kylant į Savanorių kalną, kelininkai man jau šypsosi ir sveikinasi, nes mato mane ten puškuojant kone kasryt, būčiau užsiminus ir apie tai, kaip kartais maloniai vairuotojai atsiprašo manęs, nors į juos įvažiuoju aš (šypt.). Bet nei vienas iš šių ir kitų nuotykių, nutikusių per metus neprivertė manęs prisėsti ir ką nors parašyt.

Bet užteko vieno sėkmingo išbėgimo ir… štai aš ir  vėl čia! (milijoną kartų šypt.)

Šiandien mindama namo iškėliau sau ultimatumą, arba išbėgu ir viskas būna gerai, arba kraunu savo naujus batelius į internetą, pardavimui. Kad nepersigalvočiau, tik pastačius dviratį persirengiu, susirandu pulsometrą (kadangi dviratį naudoju grynai transportavimosi tikslais, tai ano kažkaip ilgokai neradau, išsigandau, kad vyras jau pardavęs bus (šypt.)), blogiečių maikutę, greitai šoku į sportbačius ir… išbėgu.

Pirmi žingniai bėgasi ( iš principo, toks ir bėgimas, ridenimasis arba puškavimas labiau (šypt.)) sunkiai, mintyse jau pradedu bijoti, kad tuoj tuoj ir suskaus vėl, bėgu tolyn, girdžiu liaudišką muziką, galvoju, va blyn, kažkas iš kaimynų ženijas ir labai jau rėksmingus muzikantus nusisamdė, pasižiūriu į pulsą OMG!!! klaikuma, tik pradėjau bėgti ir iškart 150?! Prilėtinu, kvėpuoju, šiek tiek numušu, ale bėgimas tai jau išvis į bėgimą nebepanašus. Bet kolkas nieko neskauda! Endomondo džiaugsmingai praneša, kad jau nupuškavau savo pirmąjį kilometrą, blemba… jausmas geras, nes prabėgu tą vietą, nuo kurios įprastai apsisukinėdavau ir šlubčiodama grįždavau namo, galvą nuleidus. Bėgu į parkelį, ogi žiūriu – tūsas. Va kur tie liaudies muzikantai triukšmauja, Onines Aleksotas švenčia. Nuotaika dar labiau pakyla, nes ta liaudies muzika, panašu, visai bėgimui tinka (šypt.), Pulsas toliau aukštas, bet nuotaika superinė, jaučiuos gerai, nieko neskauda, žiūriu – jau mano planuotos 15min. ir nubėgtos, bet taip gera, kad bėgu toliau, mintyse pagalvoju – pusvalanduką gi galiu išbėgt. Aišku galiu, bėgu… neįtikinėtina, toliau sėkmingai nieko neskauda, prabėgu vietinį jaunimą, žiūri jie į mane niekšeliai ir juokiasi, mintyse pagalvoju, kad turbūt patys tiek nenubėgtų, nusiraminu ir puškuoju toliau (kažkaip, šiek tiek atpratau nuo keistų žvilgsnių/komentarų/juoko), žiūriu – pusvalandis, nebedaug liko iki namų, bandom 40min.? O viduje toks džiugesys! Ties keturiasdešimčia – sustoju, nors velniūkštis ant peties šnabždėjo, kad gi dar galiu, tikrai galiu. Žygiuoju namo išdidžiai, šypsau, kiek nedaug žmogui reikia iki laimės!

Panašu, kad batelių nepardavinėsiu!

57. Atgal į pradžią

Šią savaitę kolkas iš trijų dienų bėgau dvi, labai savim didžiuojuos ir šitas įrašas yra kaip ir priemonė bėgti ir toliau, nes jau gi kai pasigyriau, tai negi iškart ir susimausiu? (šytp.) Vakar apskritai nuotaika buvo tokia, lyg būtų penktadienis, tai ir bėgosi smagiai, palengva, nes pagal programą nepriklausė, bet smagiai.

O kuo čia grįštu į pradžią paklausit? Žiopla merga esu ir kažkur nukišau savo pulsometro laikrodį. Taigi bėgioju kaip visai pradžioje, be jokių ten matavimų ir ribojimų, keista tik kad neskraidau, kaip anksčiau, kai buvau neribojama. Turbūt ir dėl to, kad nebegaliu ir dėl to, kad galbūt suvokiu, kad tai ne į naudą.

Šis įrašas toks apie nieką, dar galėčiau paverkšlenti, kad iki Kauno maratono liko 10d. ir aš kuo toliau tuo labiau nerimauju dėl tų juokingų 10km. (šypt.)

Liepėt bėgiot, žiūriu visai veikia, davai dabar liepkit pulsometro laikrodį susirast? (šypt.)

54. Pablevyzgos

Kadangi nebėgioju, tai galvoju, bent pablevyzgavosiu apie bėgimą. Pradžioje dar, kaip mokyklinukė įduosiu jums pateisinamą raštelį, pasigavau anginą ir ta bjaurybė niekaip iš mano gerklės neišsikrausto savaitę su viršum. Buvo jau minčių išbėgti sekmadienį, buvo ir šiandien, būna pastoviai, bet stabdau save, nes nenoriu atkristi ir pasimauti ant antibiotikų (mano organizmas su jais super nedraugauja, o ir šiaip – blogis jie). Taigi, o kol nebėgioju, tai tyliai pavydžiu visiems pro šalį prabėgantiems ir skaitau, nevisada protingus straipsnius, visokius.

Pavyzdžiui šiandien tėtis numetė man nuorodą į straipsnį apie bėgimą, delfyje. Skeptiškai žiūriu į ala protingus straipsnius ten, bet perskaičiau, o perskaičius kilo dviprasmiškų minčių, taigi pagalvojau pasidalinsiu, pasiklausinėsiu, gal mažu tikrai tiesa?

Nuorodą į straipsnį apie kurį kalbu: http://www.delfi.lt/news/daily/health/neigiamos-neteisingo-begiojimo-pasekmes.d?id=60968309.

Aš pilnai pritariu visiems tiems tokiuose straipsniuose rašomiems protinimams ir lengviems gasdinimams apie bėgimo žalą bėgant pasirinkus neteisingą avalynę, bėgant neteisingai, netaisyklingai ir t.t., po kiekvieno panašaus pagalvoju, kad gal rimtai reikėtų bent kurį laiką susirasti kažkokį trenerį, kuris visus mano bėgimo netaisyklingumus išmuštų, bet taip ir lieka tik pagalvojimais.. kaži ar apskritai yra tokių, apsiimančių su mėgėjais ir kiek tai milijonų kaštuoja?

Bet kodėl gi visgi apie tą straipsnį rašau? Nes nustebino ir suglumino dvi pastraipos. Vienos antraštė rėkia “Atsiranda celiulitas“, o antra “Per daug išryškina raumenis arba paverčia riebalais“. Ar esate apie tai ką nors girdėję ir protingesnių nei delfi šaltinių? Tiesiog šiaip smalsu, kiek tame tiesos. Apie celiulitą dar skamba visai įtikinamai “Jis atsiranda dėl audinių hipoksijos (deguonies stokos) ir laisvųjų radikalų susidarymo.“, ale tas raumenų virtimas į riebalus skamba kaip iš fantastikos srities.

Tai tiek pablevyzgų. Ech, kaip norėtųsi pasakoti, kaip va bėgau ir bėgant kas nors šaunaus nutiko. Na, bet ateis laikas ir apie tai papasakosiu, o kolkas mintyse veju žiemą ir anginą iš kiemo (šypt.)

53. Tai kas pavasarį pardavė? Prisipažinkit…

Negaliu, pikta man. Šiaip, dažniausiai nelabai turiu ką nors prieš sniegą, juk ir gražu ir romantiška, bet ar tikrai jis reikalingas kovą?

Na, kad ir savaitgalį. Iš tikro labai laukiau to bėgimo Jonavoje. Bijojau, nes su savo kosminiu greičiu tikrai turėjau galimybę likti paskutinė, bet laukiau. Ir kai dvi savaitės prieš jį prasidėjo pavasaris (na ne kalendorinis, labiau toks oru), tai džiūgavau visa viduje, kad va, galėsiu ir su savo nauja bėgimo apranga, kaip normalus žmogus bėgti. Bet kur tau, atšalo taip, kad tiesa pasakius iš vis bėgti nesinorėjo. Ypač kai atvežė ant to kalnelio ir paleido iš autobuso. “O dievai“ pagalvojau bebėgdama apšilimą. Žandai šąlo, nosis šalo, iš akių ašaros veržėsi, ne tas žodis kokia pramoga. (O kai paskaičiau, kad pernai buvo dar baisiau, tai pagalvojau, kad bepročiai yra tinkamas apibūdinimas visai tai bėgusiai miniai).

Pradėjus bėgti link Jonavos jau taip baisu nebebuvo. Nežinau ar apsipratau ar tiesiog vėją kažkas “prisuko“ (šypt.). Ašaros bėgo, bet ne pastoviai ir ties kokiu trečiu kilometru netgi kapišoną nusiėmiau. Keistas jausmas apimdavo, kai bebėgdama momentais beveik sustodavau, nors iš visų jėgų bandydavau nelėtėti (čia kai vėjo gūselis iš priekio pagaudavo). Labai norėjau ir turėjau išsikėlus sau tikslą bėgti 6min/km, šiaip lėtai, bet kaip man tai oooOoOo ir pasak Endomondo, beveik pavyko, pasak oficialaus rezultato buvau netoli tikslo (šypt.). Didelis pyktis ant pačios savęs buvo sukilęs, kai bėgimo pradžioje mane šauliukai su kerzais risnodami aplenkė, po poros kilometrų jau aš juos lenkiau, bet pikta vis tiek buvo. Sužavėjo senukas, su užrašu ant nugaros “bėgiosi – ilgai gyvensi“, kiek išgasdino kitas senukas, kuris bėgo su croksais ir bėgo taip, kad atrodė tuoj nugrius (tikiuosi visgi pasiekė finišą).

Ir iš vis, ties kiekvienu ala varžybiniu bėgimu man vis baisiau darosi pagalvojus apie tą pusmaratonį (ar pusmaratonius, jeigu juos nuspręsiu bėgti ir Kaune), na, bet laiko dar turiu, reikia tik bėgioti, bėgioti dar kartą bėgioti ir numesti tuos papildomus kilogramus (šypt.), kad bėgioti būtų lengviau.

Ir dar reikia pavasario, kad būtų daugiau noro ir motyvacijos. Gražinkit jį, a?

52. Trupinėliai

Vėl pagavau save šimtus metų neparašant nieko naujo, blogai blogai. Todėl dabar trupinėliai viso to, kas nutiko per praėjusį mėnesį su biškučiu.

Pirmiausiai, turiu prisipažinti, kad pažadus sekasi vykdyti sunkiai, tikiuosi pasitaisyti šį mėnesį, bent su bėgimu (šypt.). Beveik visas sausis praėjo sausai bėgimų ir kitokios veiklos klausimais, nes kaip žinia, sautė šalčiai ir gripas ( taip stipriai jis manęs lyg ir nepagavo, bet paslogavimų, gerklės ir galvos skausmų bei šiokios tokios aukštesnės temperatūros būta ), užtai bandydama saugoti savo sveikatą leidau pasitinginiauti. Mėnesio gale jau kažkas iš vidaus stūmė bėgti, bet tuomet va labiausiai dėl sveikatos ir negalėjau, bijojau atristi prieš kelionę į Airiją.

Taigi Airija. Ką aš tam kaimukyje veikiau? Atostogavau gi (šypt.). Nusipirkau bėgiojimui bridžus ir maikutę ir viršų tokį, kuris ale apsaugo nuo vėjo ir biški lietaus ir buvau siaubingai laiminga, visą dieną vaikščiojau išsišiepus, kiek nedaug kartais žmogui reikia (šypt.). Sekantį rytą visą tą aprangą ir išbandžiau, tiesa po maikute dar termowave’ą apsirengiau ir buvo pats tas bėgimui. Keistas jausmas buvo bėgti po beveik mėnesio nebėgimo, nusprendžiau daugiau nedaryt tokių ilgųųųų pertraukų, ne į gerą, bet bėgti “pavasaryje“, kai aplink žalia žolė ir šviečia saulė (taip taip, man nuskilo, aptikau saulės Airijoje) labai patiko, užtai dabar brisdama per sniegus su nekantrumu laukiu ir pas mus apsilankančio pavasario.

Nežinau kodėl, neturiu rimtos priežasties ( gal tiesiog dėl to, kad truko man to bėgiojimo praėjusį mėnesį? ) susigalvojau taip palengva prasibėgti kasdien, kolkas, t.y. dvi dienas pavyko šį planą įgyvendinti (šypt.), kažkaip tikiuos, kad šis oficialus pareiškimas internetinėje erdvėje padės man šio sumąstymo laikytis.

Vis neprarandu vilties, kad susitvarkys mano pulsas bėgant. Aišku, kokio čia gali tikėtis progreso, kai bėgiojimas toks su tarpais, o kaikada ir plyšiais būna, bet giliai viduje erzinuos ir nervinuos dėl to, kad kaip bėgu lėtai, taip bėgu, o pulsas kaip aukštas, taip aukštas… Į Airiją nebuvau pasiėmus pulsometro, pamiršau blyn, va būčiau patikrinus savo teoriją, kad čia dėl žiemos ir šalto oro (šypt.).

Tiesa, norisi pasidžiaugt, kad vakar krūvas bėgiojančių sutikau Ąžuolyne, net gera ant dūšios pasidarė. Juokingiausia buvo, kai tokia jau nevisai jauniklių porelė, kasdieniškai apsirengusi, turbūt užsikrėtusi bendra bėgimo atmosfera arba šiaip kvailiodami pro mane prabėgo (šypt.). Moterišė tai netgi su kailiniais darė!

Tai tiek trupinukų (šypt.)
Kuičiuos iš darbo ir einu bėgt!

Nr. 45 Apie jūros ligą

Išvedžiau naują teoremą, ir įsirodžiau pati ją sau. Jūros liga yra dviejų formų. Pirmoji – kai susirgus nebesinori (bent) artimiausiu metu lipti į ant bangų besisupantį laivą, antroji – kai susirgus nebesinori iš to laivo išlipti, o išlipus kažko labai stipriai trūksta viduje.

Man dabar antroji forma. Stipri tokia.

Ir už tai ačiū “Brabander“ įgulai ir broliams ir sesėms jūrų skautams.

Nr. 39 Tie kurie duoda daugiausiai, daugiausiai ir atima arba šiaip, apie mane dabar.

Seniai nerašiau.

Šimtai metu.

Nežinau ar turiu kokį gudrų pasiteisinimą tam…
Turbūt ne, viskas paprasta ir banalu, neturėjau laiko/mažai buvo noro/neturėjau ką pasakyti/nenorėjau kažko sakyti “garsiai“.

Na, bet aš vis dar gyva. Jau kokį mėnesį nieko neveikdama bandau priversti bakalaurą pasirašyti, tik jis manęs neklauso, nesirašo. Motyvacijos nulis, o gal net į minusą. Ir šiaip, daug kas galėtų būti kitaip, geriau. Nors ant šios žemelės jau gyvenu 22 metus, bet visiškai nieko nepasimokau, tos pačios klaidos paauglystėje, tos pačios klaidos ir dabar. Ir šiaip, esu silpna, perdėtai jautri ir nepasitikinti savimi ir visais aplinkui.

Tai tiek iš manęs.
Kažkaip norėtųsi tikėti, kad su vasara ir geresnės nuotaikos ims plūsti.

Aistė

Nr. 38 Didžiuojuosi, kad esu skautė !

Nerašiau čia nieko jau šimtus metų ir po tokios pertraukos štai koks įrašas, pagalvosit keista (šypt.)…

…bet šiaip jau viskas normalių normaliausiai, šiandien viso pasaulio skautai švenčia skautų įkūrėjo Roberto Baden Powell’io gimtadienį.

Švenčiama visaip, vieni ( turbūt dauguma… ) pasitinka tekančią saulę ( mes tai padarėm vakar, biški gaila, bet juk šiandien pirmadienis, daug kam į darbus ir panašiai…), kiti šiaip sugalvoja visokias maloniai trenktas akcijas, kaip kad ši “Didžiuojuos, kad esu skautas!“ ( daugiau info spustelėjus čia ). Taigi taip, šiandien visą dieną visur trankysiuos su kaklaraiščiu, truputėlį bijau likti nesuprasta, bet velniai nematė, viskas turi būti gerai, net ir antrą praktikos dieną su kaklaraiščiu nepažįstamoj kompanijoj (šypt.)

Geros dienos!

Nr. 37 Apie praėjusius.

Štai gyvenam jau ketvirtą 2010 metų dieną, o aš kažkaip vėluoju su pernykščių metų ataskaita. Negaliu teigt, kad ją surašau kiekvienais metais, bet pamenu, kad bent pernai kažkuriame kitame kažkur egzistavusiame savo internetiniam dienoraštyje ją rašiau. Graži tradicija, manau, verta ją pratęsti.

Taigi, kokie man buvo 2009 metai?
Norėtųsi trumpai, bandysiu, bet retai kada man taip gaunasi.
Buvo keisti metai, pilni gerų ir blogų potyrių, praradimų ir atradimų.
Pridariau be proto daug klaidų, kaikurios iki šiol dar mane persekioja naktiniais skambučiais. Apskritai, įpratau elgtis neatsakingai ir rizikuoti.

Baisiausias ir turbūt giliausiai į atmintį įlindęs 2009m. prisiminimas tai vienas iš PIRMŲJŲ kartų, kuris užklupo mane kažkur vasarį. Tuomet mane morališkai išprievartavo policijoje paimdami pirštų antspaudus ir seilių mėginuką DNR tyrimams. Ir nufotografavo dar. Gerai tai, kad jei kada kur ras mano lavoną, su nenupjautais pirštais, tai iškart aišku bus, kad ten aš. (Čia taip mane tądien guodė dėdė policininkas, kuris tuos pirštų antspaudus atiminėjo).

Apskritai visa žiema buvo tokia, kurios pakartoti nenorėčiau. Policija, labai jau netinkamas žmogus šalia, sugadinti nervai, prarastas pasitikėjimas žmonėmis, sugadinta sveikata ir dar krūvos visokių baisybių. Tas laikas įrodė man, kad nė velnio nesimokau iš savo anksčiau padarytų klaidų. Nežinau, jei yra tokių žmonių, kurie mokosi iš savų klaidų, tai aš gausiai jiems pavydžiu. Man galbūt labiau sekas iš svetimų mokytis, bet tik galbūt. Gerai tik kad turėjau pakankamai drąsos ir valios spjaut į viską kas tada gadino gyvenimą, nors tai padariau gerokai per vėlai, pasekmės dar jaučias.

Pavasaris atpūtė naujų vėjų. Pavyko susitvarkyti sesiją, kraujo tiesa iš manęs vis dar neėmė (taigi negaliu teigt, kad sveikata pasitaisė). Atsirado naujų žmonių šalia, geresnių žmonių, šiltesnių, jaukesnių ir visaip kitaip “-esnių“. Nors buvo ir tų blogesnių tipų. Tik šįkart jie dingo greičiau ir su mažiau skausmingom pasekmėm. Po biški pradėjau pastebėti ir žmogų, kuris dabar yra vienas svarbiausių man ir kuris uždėjo 2009 metams tokį didelį pliusą, kad daugelis kitų nusimušė.

Pamenu, kaip džiaugiaus kvietimu į žygį po Kuršių Neriją, nors ir negalėjau jame dalyvauti. Pamenu ir kaip bijojau visko, nes kaip jau anksčiau minėjau, buvau šiek tiek praradus pasitikėjimą žmonėmis, o ypač vyrais.

Atėjo vasara ir skautų stovyklos. Ir vėl buvo ir gero ir blogo. Daugiau gal blogo, bet jei jau nepabėgau iš ten, reiškias gyventi galima. Visgi … Lietuvos jūrų skautija tai ne tik A.M., kuris nors ir buvo labai šaunus mano vadovas, sugebėjo pamiršti tai, kad ir aš buvau “jo vaikas“ ir sugadinti nepataisomai šios vasaros skautiškus prisiminimus. Aš žinoma irgi klydau. Na… Svarbiausia tai, kad LJS tai ne tik A.M, bet ir pats nuostabiausias mano skautų brolis, kuris sugebėjo mane palaikyti ir išklausyti, net ir tada, kai tas klausimas labai skaudžiai jį lietė ir jis lyg ir turėjo būti kitoj barikadų pusėje ir nuostabūs palapiniokai Tomas su Vaidu ir naujas žmogus, savanoris Justas, kuris gydėsi stovykloj nuo savų problemų ir per kaikuriuos pokalbius gydė ir mane, ir visi likę vadovai, ir vaikai ir visi skautiški džiaugsmai ir tas jausmas, kad VISDAR gali būt vaiku.

O žinot kas dar tikrai padaro stovyklą geresne? Tai šansas išmesti “sausainį“ iš baidarės.

Tikiuosi, mano katinas nesupyks, bet tas pasiplaukiojimas baidare, per jo apsilankymą stovykloje – vienas geriausių prisiminimų iš ten.

Kas sekė po to?

Pats geriausias 2009 metų prisiminimas, kelionė prie jūros. Netikėta, suplanuota per vakarą ir pakeitusi labai daug. Na ir kas, kad oras gal buvo kiek kitoks nei norėjosi, na ir kas, kad vietoj miegojimo kopose miegojome po paplūdimio baru. Viskas nuo to buvo tik nuostabiau, unikaliau ir įsimintiniau. Tą parą pajūryje aš jaučiausi taip gerai, saugiai, jaukiai, kaip.. na nepamenu kada, bet buvo be proto gerai.

Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Metai pradėjo taisytis.
Įsimylėjau.
Išvažiavau į Sankt Peterburgą, grįšdama aplankiau ir Taliną. PIRMĄ sykį išgėriau “shotgun’ą“ ir pirmą sykį patyriau “malonumą“ miegoti penkiese lengvojoje mašinoje.

Grįžau. Pasiilsėjau ir vėl kelionė. Šįkart Lietuvos pasieniu, kuri irgi keitė daug ką ir keitė į gerą. Arba bent man taip atrodė. Susipažinau su keliais nuostabiais žmonėm, kurių tiesa pasakius pasiilgau jau. (Taip, tai galioja kaimynui, vadei Jolitai, Eglei, Romui, Giedriui, Tomui ir t.t.)

Su rudeniu atėjo ne tik paskutiniai (tikiuosi) metai KTU’ne, bet ir pirmas “rimtas“ dalyvavimas vestuvėse ir gimtadienis prie jūros, su jaunaisiais ir fotografu. Visada norėjau gimtadienio prie jūros, gal kiek kitokio, bet viskas pataisoma.

Na, o likusią metų dalį viskas ėjosi daugiau mažiau ramiai. Labai stipriai išskirtinų momentų, neskaitant Lenkijos (bet ją jau aprašiau) lyg ir nebuvo. Taigi, galima sakyti praėjusių metų aptarimą baigiau.

Pabaigai, pažadu stengtis nebedaryti tų pačių kvailų klaidų (nors kas dieną prigaunu save jas vis kartojant ir kartojant… ). Pažadu stengtis būti stipresne tiek morališkai, tiek fiziškai, nes pastebiu, kad dėdės policininkai taip nervus sugadino, kad pradėjau verkšlenti dėl menkiausių smulkmenų. Pažadu saugot sau brangius žmones. ( Beje, yra labai ilgas sąrašas seniai nematytų ir be proto pasiilgtų draugų su kuriais tikrai tikrai norisi susitikti ir kuo greičiau, tarp jų ir Dovilė, su kuria nors ir liūdna, bet retai kada atrandam laiko susibėgti ir Jūratė su mergom, ir Linas, velniai nematė, abu Linai ir Arūnas, Martynas, Edvinas, Jolita, Dalia, Diana, Gintas, Mantas, Sandra, Valius, dar viena Dovilė… ir taip galėčiau vardint ir vardint iki nuprotėjimo. Žinau, kad pati esu kalčių kalčiausia dėl to, kad nesusimatom, bet tikrai būtų smagu susitikt. Blyn! )

Ai, kažkaip į galą susinervinau, susigraudinau net, laikas miegot.

Labanakt.
Ir gerų mums tigriuko metų. (Senelis sakė, kad iki Trijų karalių dar galima ramia sąžine sveikinti ir linkėti… :))