Nr. 42 Apie supratimus.

* * *

Turbūt blogiau nei nesuprasti, kodėl viskas keičiasi į blogąją puse, yra supratimas, kad pati dėl to esi kalta.
Ir aišku šiek tiek palengvėja, kai galų gale išsiaiškini, ką būtent darai ne taip.

* * *

Pagal šią mano katik parašytą teoriją, mane turėjo apimti išganingas palengvėjimo jausmas.
Bet kur tau…
Katik supratau, kad neįsivaizduoju ar pavyks nedaryti to, kas viską griauna…
Ar vis dar pavyks…

Nekenčiu vis ateinančio supratimo jausmo.

Nr. 41

* * *

à la Jacques Prevet

* * *

jeigu būčiau katė atpažinčiau

tavo žingsnius dar laiptinėje

nušokčiau nuo palangės žaibo

greitumu priartėčiau prie lauko

durų bet… paskutiniai žingsniai

būtų kiek įmanoma lėtesni

nemanyk kad labai tavęs laukiau

jeigu būčiau katė įsitaisyčiau

virtuvėje ant palangės ir stebėčiau

kaip gamini vakarienę ne viskas

ten valgoma bet žmonės netobuli

jei būčiau katė susirangyčiau

ant kelių kai žiūri televizorių

arba klausaisi muzikos tada

norom nenorom glostytum mane

murkčiau į tavo širdies taktą

bei muzikos ritmą jei būčiau katė

liūdėčiau jeigu ilgai negrįžtum

stingdančiais gruodžio vakarais

nes ir mes katės privengiam speigo

vienatvės žiemos jei būčiau katė

vieną rytą pabėgčiau kai sninga

greitai nelieka jokių orientyrų

vėjas išpusto kvapus užžeria

pėdsakus tyčia nerasčiau kelio

sugrįžti nors kartais galbūt to

norėsiu labiausiai už viską

bet dabar tūnau pasislėpus ir

klausaus kaip šauki mane vadini

švelniausiais vardais matau kaip

ilgai ir kantriai ieškai nė už ką

neišsiduosiu nes kas daugiau

manęs taip ilgėsis

E. Karnauskaitė

_____________________________________________________________

Nuostabu, negaliu susilaikyti, nuostabu.
O jeigu aš būčiau katė…

Skiriu jį savo katinui. Šypt.

Nr. 40

Norėčiau išeit,
bet ne visai, tik truputį.
Ir pažiūrėt,
Ar manęs kam nors tada pritrūktų.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

Aš visada svajojau, kad kasnors kadanors mane mylės taip, kad jeigu dingčiau (kad ir trumpam, liūdesiukuose), tas kasnors manęs ieškotų, taip lyg aš būčiau sugalvojus dingti suvisam…

Kadanors.

Net jei aš taip niekad nepadaryčiau.

_ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _ – _

O ši daina nuostabiai tinka man šiandien.

Nr. 39 Tie kurie duoda daugiausiai, daugiausiai ir atima arba šiaip, apie mane dabar.

Seniai nerašiau.

Šimtai metu.

Nežinau ar turiu kokį gudrų pasiteisinimą tam…
Turbūt ne, viskas paprasta ir banalu, neturėjau laiko/mažai buvo noro/neturėjau ką pasakyti/nenorėjau kažko sakyti “garsiai“.

Na, bet aš vis dar gyva. Jau kokį mėnesį nieko neveikdama bandau priversti bakalaurą pasirašyti, tik jis manęs neklauso, nesirašo. Motyvacijos nulis, o gal net į minusą. Ir šiaip, daug kas galėtų būti kitaip, geriau. Nors ant šios žemelės jau gyvenu 22 metus, bet visiškai nieko nepasimokau, tos pačios klaidos paauglystėje, tos pačios klaidos ir dabar. Ir šiaip, esu silpna, perdėtai jautri ir nepasitikinti savimi ir visais aplinkui.

Tai tiek iš manęs.
Kažkaip norėtųsi tikėti, kad su vasara ir geresnės nuotaikos ims plūsti.

Aistė

Nr. 38 Didžiuojuosi, kad esu skautė !

Nerašiau čia nieko jau šimtus metų ir po tokios pertraukos štai koks įrašas, pagalvosit keista (šypt.)…

…bet šiaip jau viskas normalių normaliausiai, šiandien viso pasaulio skautai švenčia skautų įkūrėjo Roberto Baden Powell’io gimtadienį.

Švenčiama visaip, vieni ( turbūt dauguma… ) pasitinka tekančią saulę ( mes tai padarėm vakar, biški gaila, bet juk šiandien pirmadienis, daug kam į darbus ir panašiai…), kiti šiaip sugalvoja visokias maloniai trenktas akcijas, kaip kad ši “Didžiuojuos, kad esu skautas!“ ( daugiau info spustelėjus čia ). Taigi taip, šiandien visą dieną visur trankysiuos su kaklaraiščiu, truputėlį bijau likti nesuprasta, bet velniai nematė, viskas turi būti gerai, net ir antrą praktikos dieną su kaklaraiščiu nepažįstamoj kompanijoj (šypt.)

Geros dienos!

Nr. 37 Apie praėjusius.

Štai gyvenam jau ketvirtą 2010 metų dieną, o aš kažkaip vėluoju su pernykščių metų ataskaita. Negaliu teigt, kad ją surašau kiekvienais metais, bet pamenu, kad bent pernai kažkuriame kitame kažkur egzistavusiame savo internetiniam dienoraštyje ją rašiau. Graži tradicija, manau, verta ją pratęsti.

Taigi, kokie man buvo 2009 metai?
Norėtųsi trumpai, bandysiu, bet retai kada man taip gaunasi.
Buvo keisti metai, pilni gerų ir blogų potyrių, praradimų ir atradimų.
Pridariau be proto daug klaidų, kaikurios iki šiol dar mane persekioja naktiniais skambučiais. Apskritai, įpratau elgtis neatsakingai ir rizikuoti.

Baisiausias ir turbūt giliausiai į atmintį įlindęs 2009m. prisiminimas tai vienas iš PIRMŲJŲ kartų, kuris užklupo mane kažkur vasarį. Tuomet mane morališkai išprievartavo policijoje paimdami pirštų antspaudus ir seilių mėginuką DNR tyrimams. Ir nufotografavo dar. Gerai tai, kad jei kada kur ras mano lavoną, su nenupjautais pirštais, tai iškart aišku bus, kad ten aš. (Čia taip mane tądien guodė dėdė policininkas, kuris tuos pirštų antspaudus atiminėjo).

Apskritai visa žiema buvo tokia, kurios pakartoti nenorėčiau. Policija, labai jau netinkamas žmogus šalia, sugadinti nervai, prarastas pasitikėjimas žmonėmis, sugadinta sveikata ir dar krūvos visokių baisybių. Tas laikas įrodė man, kad nė velnio nesimokau iš savo anksčiau padarytų klaidų. Nežinau, jei yra tokių žmonių, kurie mokosi iš savų klaidų, tai aš gausiai jiems pavydžiu. Man galbūt labiau sekas iš svetimų mokytis, bet tik galbūt. Gerai tik kad turėjau pakankamai drąsos ir valios spjaut į viską kas tada gadino gyvenimą, nors tai padariau gerokai per vėlai, pasekmės dar jaučias.

Pavasaris atpūtė naujų vėjų. Pavyko susitvarkyti sesiją, kraujo tiesa iš manęs vis dar neėmė (taigi negaliu teigt, kad sveikata pasitaisė). Atsirado naujų žmonių šalia, geresnių žmonių, šiltesnių, jaukesnių ir visaip kitaip “-esnių“. Nors buvo ir tų blogesnių tipų. Tik šįkart jie dingo greičiau ir su mažiau skausmingom pasekmėm. Po biški pradėjau pastebėti ir žmogų, kuris dabar yra vienas svarbiausių man ir kuris uždėjo 2009 metams tokį didelį pliusą, kad daugelis kitų nusimušė.

Pamenu, kaip džiaugiaus kvietimu į žygį po Kuršių Neriją, nors ir negalėjau jame dalyvauti. Pamenu ir kaip bijojau visko, nes kaip jau anksčiau minėjau, buvau šiek tiek praradus pasitikėjimą žmonėmis, o ypač vyrais.

Atėjo vasara ir skautų stovyklos. Ir vėl buvo ir gero ir blogo. Daugiau gal blogo, bet jei jau nepabėgau iš ten, reiškias gyventi galima. Visgi … Lietuvos jūrų skautija tai ne tik A.M., kuris nors ir buvo labai šaunus mano vadovas, sugebėjo pamiršti tai, kad ir aš buvau “jo vaikas“ ir sugadinti nepataisomai šios vasaros skautiškus prisiminimus. Aš žinoma irgi klydau. Na… Svarbiausia tai, kad LJS tai ne tik A.M, bet ir pats nuostabiausias mano skautų brolis, kuris sugebėjo mane palaikyti ir išklausyti, net ir tada, kai tas klausimas labai skaudžiai jį lietė ir jis lyg ir turėjo būti kitoj barikadų pusėje ir nuostabūs palapiniokai Tomas su Vaidu ir naujas žmogus, savanoris Justas, kuris gydėsi stovykloj nuo savų problemų ir per kaikuriuos pokalbius gydė ir mane, ir visi likę vadovai, ir vaikai ir visi skautiški džiaugsmai ir tas jausmas, kad VISDAR gali būt vaiku.

O žinot kas dar tikrai padaro stovyklą geresne? Tai šansas išmesti “sausainį“ iš baidarės.

Tikiuosi, mano katinas nesupyks, bet tas pasiplaukiojimas baidare, per jo apsilankymą stovykloje – vienas geriausių prisiminimų iš ten.

Kas sekė po to?

Pats geriausias 2009 metų prisiminimas, kelionė prie jūros. Netikėta, suplanuota per vakarą ir pakeitusi labai daug. Na ir kas, kad oras gal buvo kiek kitoks nei norėjosi, na ir kas, kad vietoj miegojimo kopose miegojome po paplūdimio baru. Viskas nuo to buvo tik nuostabiau, unikaliau ir įsimintiniau. Tą parą pajūryje aš jaučiausi taip gerai, saugiai, jaukiai, kaip.. na nepamenu kada, bet buvo be proto gerai.

Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Metai pradėjo taisytis.
Įsimylėjau.
Išvažiavau į Sankt Peterburgą, grįšdama aplankiau ir Taliną. PIRMĄ sykį išgėriau “shotgun’ą“ ir pirmą sykį patyriau “malonumą“ miegoti penkiese lengvojoje mašinoje.

Grįžau. Pasiilsėjau ir vėl kelionė. Šįkart Lietuvos pasieniu, kuri irgi keitė daug ką ir keitė į gerą. Arba bent man taip atrodė. Susipažinau su keliais nuostabiais žmonėm, kurių tiesa pasakius pasiilgau jau. (Taip, tai galioja kaimynui, vadei Jolitai, Eglei, Romui, Giedriui, Tomui ir t.t.)

Su rudeniu atėjo ne tik paskutiniai (tikiuosi) metai KTU’ne, bet ir pirmas “rimtas“ dalyvavimas vestuvėse ir gimtadienis prie jūros, su jaunaisiais ir fotografu. Visada norėjau gimtadienio prie jūros, gal kiek kitokio, bet viskas pataisoma.

Na, o likusią metų dalį viskas ėjosi daugiau mažiau ramiai. Labai stipriai išskirtinų momentų, neskaitant Lenkijos (bet ją jau aprašiau) lyg ir nebuvo. Taigi, galima sakyti praėjusių metų aptarimą baigiau.

Pabaigai, pažadu stengtis nebedaryti tų pačių kvailų klaidų (nors kas dieną prigaunu save jas vis kartojant ir kartojant… ). Pažadu stengtis būti stipresne tiek morališkai, tiek fiziškai, nes pastebiu, kad dėdės policininkai taip nervus sugadino, kad pradėjau verkšlenti dėl menkiausių smulkmenų. Pažadu saugot sau brangius žmones. ( Beje, yra labai ilgas sąrašas seniai nematytų ir be proto pasiilgtų draugų su kuriais tikrai tikrai norisi susitikti ir kuo greičiau, tarp jų ir Dovilė, su kuria nors ir liūdna, bet retai kada atrandam laiko susibėgti ir Jūratė su mergom, ir Linas, velniai nematė, abu Linai ir Arūnas, Martynas, Edvinas, Jolita, Dalia, Diana, Gintas, Mantas, Sandra, Valius, dar viena Dovilė… ir taip galėčiau vardint ir vardint iki nuprotėjimo. Žinau, kad pati esu kalčių kalčiausia dėl to, kad nesusimatom, bet tikrai būtų smagu susitikt. Blyn! )

Ai, kažkaip į galą susinervinau, susigraudinau net, laikas miegot.

Labanakt.
Ir gerų mums tigriuko metų. (Senelis sakė, kad iki Trijų karalių dar galima ramia sąžine sveikinti ir linkėti… :))

Nr. 36 Na ką, Kalėdos?

Vakar norėjau rašyt, kad man patinka sniegas girgždantis po kojomis. Šiandien jau nebegaliu to parašyt, nes nebegirgžda. Šiandien galiu parašyt tik, kad man nepatinka balos ir šlapi batai bebraidantys jose.

Bet šiaip ar taip, Kalėdos jau visai čia. Įėjus į namus užuodžiau mandarinus ir pasidžiovus batus puoliau maišyti tešlą meduoliams ir riestainiukams. Tikiuosi gausis.
Kambaryje skamba įvairios Kalėdinės melodijos ir aš tikrai jaučiuos tikrai gerai.
Ot.

Nr. 35 Norai Kalėdoms.

Ne, nešnekėsiu apie taiką pasaulyje ir apie tai, kad norėčiau, kad visi būtų laimingi, sotūs ir šiltai aprengti, kad nebūtų vienišų ir žmonių ir gyvūnų. Nešnekėsiu ir apie sniegą nors jo, žinoma, norėtųsi. Bet tai savaime aišku, norėčiau, tik šįkart pabūsiu savanaudė.

Kalėdom norėčiau:

* ramybės
* šilumos
* pokalbių ir supratimo
* jaukių vakarų, rytų ir popiečių
* daug apkabinimų
* dar daugiau bučinių
* meilės

Ir viskas, tuomet turėčiau tobulas Kalėdas.

Nr. 34 Kelionė Varšuvon.

Pastaruoju metu buvau kiek irzli, niurzgalė ir truputėlį apatiška viskam kas vyksta aplinkui. Nežinau kodėl, gal todėl, kad negaliu pakęsti monotonijos, o būtent ji buvo įsisukus į visas mano gyvenimo sritis.
Visada tokiais atvejais sakydavau, sakau ir sakysiu, kad geriausias būdas irzlumui, apatijai ir visiems kitiems blogiams gydyti yra trumpas pabėgimas. Nesvarbu, ar tai tiesiog sprendimas pasivaikščioti po vakarėjantį Kauną su fotoaparatu,ar knygos skaitymas kur nors ant Kauno marių kranto su termosu karštos arbatos ar kelionė Vilniun ar kažkas tolimesnio, ilgesnio, įdomesnio. Šį savaitgalį dar kartą pati įsitikinau, kad taip, tai tiesa. Trumpas pabėgimas visada į naudą.

Šį savaitgalį buvau Varšuvoje. Tai nebuvo tas toks tikrasis pabėgimas, nes buvau ne viena, turėjau tris bendrakeleivius ir tai buvo planuotas reikalas, bet suveikė ir su šitomis išimtimis.
Baisiausia kelionės dalis buvo važiavimas į Lenkiją naktį. Kėlėmės paryčiais, išgėrėm kavos, susikrovėm šmutkes į mašiną ir išvažiavom. Didžiuojuos savo katinu, nes aš tokios kelionės prie vairo nebūčiau ištvėrus. Atrodė baisiai jau sunkus reikalas, užtat sąžiningai stengiaus palaikyti jam kompanija ir nemiegoti. Pavyko, nors vietomis jau lūžinėjau, bet vis kas nors prabudindavo.
Tik atvažiavus į Varšuvą, supratau, kad greičiausiai nesigailėsiu sutikus važiuoti būtent dabar, kai namie laukia krūvos darbų mokslams ir šiaip atlyginimas dar tik gal rytoj (šypt.). Visai netyčia pataikėm ant Varšuvos eglutės įžiebimo šventės (tiesa, pačio įžiebimo taip ir nematėme, tik pasiruošimą jam ir eglutę po viso renginio) ir dar kažkoks ala šokių ar dainų festivalis lyg buvo ir kas linksmiausia – pabaltijo valstybių mugė, kur ir lietuvaičių nemažai sutikom,kurie vėliau išgelbėjo man Kalėdas.

Varšuva – gražus miestas, didelis, bet ne per didelis, arba bent jau aš nespėjau pajausti to jos didumo ir tai yra gerai, nes labai didelių miestų aš nemėgstu (nejaukūs jie man, tai supratau šią vasarą Sankt Peterburge). Ypač patiko senamiestis ir žmonės. Praeidama mačiau gausybę fotogeniškų ir tiesiog reikalaujančių gero kadro personažų, kuriuos, deja, nevisus pavyko užfiksuoti taip kaip norėjau. Ten žmonės spalvoti, ryškūs, įdomūs… ir, kad jau pataikėm “ant tokios progos“ – šventiškai nusiteikę. Nežinau, Kaune per eglutės įžiebimą nepajaučiau Kalėdų dvasios visai visai, nors šiemet eglutė man tikrai patiko, o Varšuvoje atvirkščiai, eglutė dirbtinė – kas man nesukėlė labai didelio susižavėjimo (suprantu, gaila gražių eglučių vienai šventei .. bet kaip ir namie, taip ir mieste prie eglutės norėtųsi jausti sakų kvapą), bet Kalėdų dvasia ten sukosi tarp žmonių. Jų buvo daug, bet ne per daug, nebuvo grūsties, pykčių, girtų paauglių, visi ramiai, atsipalaidavę vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis, būriavosi prie kavinukių (populiariausios buvo toks kur duoda maistą išsinešimui, užtat aš buvau biški pikta, nes buvo šalta ir niekur negalėjau gauti kavos ar arbatos), fotografavo. Nežinau ar tik man, bet ir Kalėdinė mugė pridėjo daug Kalėdinės dvasios visam tam renginiui, tiko ji ten, nes buvo irgi kažkokia nelietuviškai jauki ir net nuvalkiotos Kalėdinės melodijos reikalo negadino. Ir būtent ten iš Marceliukės klėčio lietuvaičių aš gavau taip išsvajotos arbatos (trys kartai valio!), jei ne ta arbata, turbūt Kalėdinė dvasia taip ir būtų nepagavus manęs, nes laikinai buvau patapus į irzlią, sušalusią mergą (jei mano bendrakeleiviai tai pajautė, tai gausiai atsiprašau). Taigi, ta stebuklinga arbata plastmasiniame puodelyje už 2 zlotus išgelbėjo man Kalėdas ir aš jau tada Vyčiui sakiau, kad taip čia parašysiu. Išgėriau vieną ir ėjau dar pakartoti, nes labai jau gera ji buvo. Ačiū Marceliukės klėčiui, jei rasiu čia feisbuke, patapsiu jų gerbėja.

Pirmą dieną iš principo taip ir pabaigėm, pasibastėm šiek tiek pro Kalėdom pasipuošusį Varšuvos senamiestį, dar šiek tiek po naujamiestį, pavalgėm ir važiavom į viešbutį miegot.

Antra diena buvo tokia labiau ekskursinė. Buvom išsikėlę tris tikslus: aplankyti Lazienki parką, su “rūmais ant vandens“, kapines ir citadelę.

Pradėjom nuo parko. Labiausiai patiko voverytės ir tai kaip aršiai jos puolė Vyčio fotoaparatą (šypt.) ir povai. Vis galvojau, kad jei Lietuvoj kokiame nors parke laisvai vaikščiotų tiek povų, kaži kiek laiko jie gyvi pratemptų? Rūmai – gražūs, dideli, Kęstas sakė, kad tokiuose gyvent norėtų, o aš gal tik voverytes tokias dvi namie laikyčiau, jei turėčiau nuosavą namą su kiemu ir aukšta tvora, kad nepabėgtų (šypt.).

Toliau kapinės. Gražu buvo, turbūt nebuvau buvus tokiose senose kapinėse. Nors realiai tikėjaus rasti ir senesnių kapų (gal naivu?). Seniausias rastas – 1776m., o naujausias 2009 ( kol nepamačiau jo, galvojau, kad šiais laikais ten žmonės nebelaidojami). Labiausiai kapinėse sužavėjo didelės kriptos ir pats kapinių dydis, ten turbūt laisvai visą dieną pravaikščiotum ir visko neapžiūrėtum. Pyktis ėmė matant prie gražių senovinių kapų prispaustas šiūkšlių dėžes, kaikur atrodė, kad šiūkšliadėžė tiesiog užstumta ant seno seno kapo, ir pro šoną dar kyšo apgruvęs paminklinis akmuo… Žiauru. Taip pat iš gerosios pusės nustebino kaikurie orginalūs antkapiai ir puošimo būdai. Atrodo, kad lenkai kapus puošia pagal sezonus, dabar dar tarkim nuo rudens užsilikusių radau ten kryžiukų iš kaštonų ir vainikėlių iš visokių kitokių rudens gėrybių.

Na ir galų galiausiai jau visai pavargę, alkani ir niurzgėdami nuvažiavom iki citadelės. Prisipažinsiu, kad pradžioje man tai atrodė įdomiausias objektas, bet kai jau į jį važiavom, mintyse galvojau, kad tik greičiau iš ten išeitumėm. Bebandydami rasti kur pasistatyti mašiną vos neįvažiavom į draudžiamą karinę teritoriją, būtume priekines padangas palikę Lenkijoje, nes vos neužvažiavom ant metalinių dygliukų, (nežinau kaip tas daiktas vadinasi) skirtų būtent tam, kad tokie žiopliukai turistai kaip mes, arba kokie piktybiški Lenkai ten be reikalo nevažinėtų. Galvojau, kad jau visai nieko joje nepamatysim, tik apvažiuosim aplinkui, bet galų gale radom įėjimą ir muziejų. Muziejus nemokamas (nustebino, ypač po to, kai vienam restorane, kuriame valgėm, paprašė atskirai zlotą susimokėt už tualetą), ir kaip ir visur niekas net nesivargina šnekėti nei angliškai nei rusiškai. Įėjom, pasivaikščiojom. Aš pati nelabai supratau kas ten ir kaip vyko, bet jaučiausi gan nejaukiai, o pasirodo politinių kalinių kalėjimas ten buvo, tai turbūt dėl to, žmonės mirė tam pastate, jauku ir negali būti. Radom kažkokių popieriukų ir apie Kudirką. Linksmiausia akimirka ten buvo, kai lenkė muziejaus darbuotoja draugiškai išprašė mus laukan, sugrįžę į pirmą aukštą dar norėjom pasižvalgyti ten kur praėjom pačioje pradžioje, bet kur buvus kur nebuvus pasirodė lenkė moteriškė ir parodė mums kur durys 😀 Tiesa, Donatas spėjo, kad jį galvojo, kad mes pasiklydom, bet vis tiek, smagu būt išmestam iš nemokamo muziejaus, ne? 🙂

Na ir po viso šito sekė kelionė namo. Sustojom dar pavalgyti kažkokiam super duper pakelės restorane. Pavalgėm skaniai ir brangiai ir vėl su mumis nieks nešnekėjo nei rusiškai nei angliškai ( pirmasis padavėjas, kai mes su juo pasisveikinom angliškai, tik nusijuokė ir daugiau prie mūsų staliuko nepriėjo, atsiuntė kitą, matyt drąsesnį :)) ) Kelionę aš baigiau kažkur apie puse pirmos nakties, mano bendrakeleiviai dar vėliau.

Trumpas šio iiiiilgo rašinio reziume:

Varšuvoje patiko:

Tiltai
Senamiestis
Eglutės įžiebimas ir Kalėdų pajautimas
Spalvoti, ramūs ir jaukūs žmonės
Voverytės

Varšuvoje nustebino:

Tai, kad žmonės vairuoja taip lyg ten nei policijos nei baudų už greičio viršyjimą ar stovėjimą kur papuolė nebūna.
Žmonės, kurie nešneka niekaip daugiau tik Lenkiškai ( pasitvirtino mano potyriai Lenkijoje praėjusią vasarą, o tikėjaus, kad sostinėje bent jauni žmonės bus nusiteikę šnekėt angliškai)

Varšuvoje nepatiko:

Šiuškliadėžės ant kapų
Mokėjimas už tualetą kavinėje, kurioje valgai
Tai, kad beveik niekur nerasi jokio angliško paaiškinimo, o aš mat naivi, tikėjaus, kad jei jau europos sąjunga, tai bent jau kaikuri informacija muziejuose ar gatvėje bus ir anglų kalba.
Lenkų fūristai.

Labiausiai įsiminusi frazė – Lenkai bomžų neturi, jie turi lomžus. ( ar kažkaip panašiai, esmė bomžai – lomžai.. 🙂 )

Viskas.
Nuotraukos bus truputėlį vėliau.

Nr. 33 Konkursai konkursėliai.. :)

Na va, pagavo mus azartas su mano katinėliu ir pradėjom konkursuose dalyvaut, norim laimėt fotosesiją, oi kaip nooooorim 🙂

Vienas konkursas vyksta feisbuke (www.facebook.com), bet ten balsuot gali tik tie kas yra užsiregistravę, tai pagalbos čia neprašysiu.. o jei kas norit, tai kreipkitės kitais kanalais, arba komentarais, parašysiu kas ir kaip :)))

O kitas konkursas – zebroje (www.zebra.lt) ir ten balsuot gali visi norintys, po kartą į dieną 🙂 taip kad, praaaašau dešimtukų ( daugiausiai žvaigždučių ) mano ir mano mylimiausio katinėlio nuotraukai adresu : http://www.zebra.lt/lt/pramogos/konkursai/konkursas/Laimek-isskirtine-fotosesija-dviems-Love-story.html/dalyvis/132699#1867

Iš anskto ačiū.
Jei netyčia laimėtumėm, pažadu ir čia pasidalint nuotraukomis 🙂
Taip tiek šiandien.
Geroooos dienoooos.
Šypt.