50. Kai reikia spyrio…

2 gruodžio, 2012

… bėk …

Kaip mano katis man ir sakė, reikia kažko pastoviai naujo, kad nedingtų entuziazmas bėgti.

Tiesos yra.

Nežinau, ar visgi buvo kažkur prapuolęs entuziazmas ar tikrai kaltas mažas gyvas padarėlis atsiradęs mūsų namuose, kuris penktą ryto sugalvoja pažadinti ir pakviesti tave pažaisti kandžiodamas ausį, nosį ir viską ką pasiekia.. Neapsisprendžiu. Bet esmė tame, kad pastaruoju metu mano bėgimai tapo chaotiški, rytais sunkiai prisiverčiu bėgti, bandau tai kompensuoti vakariniais bėgiojimais, bet vakarais juk visokių ten reikalų reikaliukų atsiranda… Vos ne vos surenku tris bėgimus per savaitę, na bet bent tiek dar sukrapštau.

———-

Penktadienį grįžinėdama iš darbo jaučiausi visiškai išsimušus iš vėžių (spaustuvėje prieškalėdinis laikotarpis – baisiausias), bet aiškiai žinojau, kad reikia bėgti, nes buvau bėgus vos vieną kartą – antradienį ir buvo gėda net prieš pačią save. Kad būtų įdomiau, sugalvojau pakeisti maršrutą, vis šis tas naujo, kiek galima iki tos Garliavos bėgioti (šypt.). Pasirinkau jį tokį: Veiverių plentu iki Europos prospekto, tada kalnu žemyn, per tiltą ir palei Nemuną iki Aleksoto tilto, ten aukštyn į kalną ir atgal namo. Maršruto minusai: beveik visą laiką palei gatvę, na tai kažkaip smagumo mažai ir visas kelias – asfaltas, o dar tas kalnas irgi optimizmo neteikiantis. Pliusai: naujas, ilgesnis maršrutas, nuostabus vaizdas leidžiantis Europos prospekto kalnu žemyn ir bėgant link Aleksoto tilto (ok, jis lyg ir Vytauto Didžiojo vadinas? Nežinau, nelimpa man šis pavadinimas (šypt.).)

Kadangi organizmas jau priprato prie vakarinių pasibėgiojimų tai įvairųs skausmai nebekamuoja (paaiškinimas: pirmuosius kartus, kai bėgau vakarais, atrodydavo, kad organizmas totaliai maištauja prieš šitą reikalą: skaudėdavo viską iš eilės, po biški, bet viiiiską iš eilės), bėgimo pradžia buvo rami, risnojau sau, stebinau žmones, pačiai irgi buvo keista bėgti taip viešai. Keistas dalykas nutiko kažkur ties septintu kilometru, pradėjo skaudėt ranką (wtf, pagalvojau, bėgu juk kojomis, ko čia tai rankai dėmesio prisireikė? ir skaudėjo taip atsakingai, bet aš kantri, bėgau ir praėjo. Tik vis dar kamuoja nerimas, kodėl? Bėgti visai palei Nemuną neišdrįsau, visgi vėlus vakaras aš viena ir juk ne vyras (šypt.), todėl susidūriau su problema, baisiai sureguliuotu šviesaforu pėsčiųjų atžvilgiu Karaliaus Mindaugo prospekte, pirmoje sankryžoje už tilto. Nežinau ką ten kažkas sau galvojo jį reguliuodamas, bet akivaizdžiai pamiršo, kad toks daiktas, kaip pėstieji egzistuoja (ir jau ne pirmą kartą tai pastebiu, kažkada dviračiu važiuodama laukiau laukiau, kol pėstiesiems žalia užsidegs. Baigėsi tuo, kad nukėliau dviratį į važiuojamąją dalį ir vaidinau drąsią važiuodama kartu su mašinom), šįkart teko bėgti nutaikius momentą, nelegaliai. Perbėgus gatvę džiaugiausi, kad tą vakarą buvo Žalgirio varžybos, kaip ir priklauso didžioji dalis kauniečių tūnojo arenoje, taigi gatvės buvo pakankamai ramios. Bebėgdama Nemuno pakrante ėmiau galvoti: pala pala, jau dabar va artėja devintas kilometras, kol užbėgsiu į kalną ir namo bus kokie penkiolika, o gal pabandyti nubėgti 21? Ir pamažu ta mintis virto dienos tikslu. Mintyse bėgdama kartojau “nubėgsiu pirmą pusmaratonį, nubėgsiu nubėgsiu!“

Ir nubėgau!

Valio man!

Kaip jaučiausi bėgdama dvigubai daugiau nei bėgu paprastai? Gailėjaus, kad nepasiėmiau vandens, trūko jo ir į galą pradėjo trūkti energijos. Skaičiavau paskutinius kilometrus ir jie buvo neįprastai ilgi, bet tik dėl jėgų trūkumo, nes kojos atrodo bėgo pačios. O nubėgus apėmė malonus pasididžiavimo jausmas. Tada nuovargis. Medinės kojos. Dušas. Ramybė… ir kitą dieną atsikėlus atrodė, kad vėl galėčiau bėgti.

Žodžiu, spyriau pati sau, stipriai, dabar noro bėgti vėl į valias. Pasididžiavimo jausmas sugrįžo, kačiukas miega naktimis ramiau, tikiuosi, pirmadienis prasidės standartiniu bėgimu (šypt.).

Tai tiek apie mane.
Pastarąją savaitę kaupiau įraša nesusijusį su bėgimu (beveik), bet jis vis nesusirašė, nesusidėliojo mintys. Tikiuos susistovės per ateinančią.

Gero vakaro, jeigu kas pasiryžot perskaityt ir mes abu su Iniu, miegančiu man ant peties sakom jums vakarinį Miau.

47. Kodėl bėgti gerai?

23 spalio, 2012

Būna dienų/savaičių/mėnesių kaip tyčia, pas mane dabar tokia savaitė, tikiuosi (šiek tiek naiviai), kad iki mėnesio neišsitemps ir būtent dėl to, savaitgalį su drauge apturėjom pokalbį “Kaip gerai yra bėgti“.

Ji bėgiojo, aš bėgioju ir abi viena kitai antrinom kaip tatai yra puiku.

“Kas čia jau tokio gero?“ paklaustų niekada nebandęs bėgti žmogus, kuriam jau vien mintis atsikelti anksčiau sušiauštų odą, o dar kankintis ir bėgti? (Na nežinau ar konkrečiai taip paklaustų, bet turiu draugę, kuri mane laiko šiek tiek trenkta dėl to, kad bėgioju ir jos supratimu bėgioju labai daug, tai įtariu, ji tikrai tikrai užklaustų panašiai).

Šįkart bėgimo gėrį aiškinti bandysiu ne tuo, kad “Va, bėgi ir būni sveikesnis, stipresnis, jei pasiseka ir jei to reikia netgi galbūt lieknesnis…“, nes be viso šito dar bėgimas – savotiška meditacija, kuri pasidaro labai reikalinga kai ištinka “kaip tyčia“ laikotarpiai.

Nežinau, galbūt nevisiems, bet man, kai būna sunku reikia vos kelių dalykų: pabūti vienai ir šilto apkabinimo. Tarpusavyje atrodo, nedera, bet taip yra. Keisdamiesi paeiliui tie dalykai gali ištraukti iš bet kokios emocinės “duobės“.

Bėgimas – priemonė pabėgti nuo pasaulio, pabūti savimi ir tik su savimi ir išbėgus pabėgioti paskui nereikia aplinkiniams teisintis, kur buvai, juk supranta – sportuoji, o giliau nežiūri. Jeigu imtum ir tiesiog išnyktum kur nors valandai, jau gali ir nerimaut pradėt, pykt, nervintis, o kai išeini pabėgiot – viskas tvarkoje.

Na tai čia taip būdavo anksčiau, kai bėgiojimai buvo tokie labiau “noriu bėgu, nenoriu ne“. Pastovus bėgiojimas – pastovi meditacija ir minčių sudėliojimas į joms skirtus stalčiukus. Labai patogu, atsikeli, susitvarkai viduje ir paskui ramiai, besišypsodama gyveni toliau. Turi bėda/nerimą/pykti – išbėgi juos ir šiek tiek ramiau. Štai kodėl bėgti gerai. Pridedam šį pliusiuką prie visų kitų.

– – – – – – – – – – – – – – –

Kaip man sekasi bėgiot?

Bėgioju, rytais kaip ir visada sunku prisiverst atsikelt, bet visada su pasididžiavimu grįštu iš po bėgimo ir džiaugiuos, kad visgi atsikėliau. Toliau sąžiningai bėgu kas antrą rytą (na, prisipažinsiu, savaitgalį praleidau, o/bet/tačiau buvau stovyklėlėje ir organizuodama orientacinį, neoficialiai, be endomondo, be greičio, atstumo ir kitokių matavimų manau nubėgau savaitgalinius ~10km. su pertraukėlėm aišku, orientacinis bėgimas nevisai toks, kaip tas mano įprastasis, o ypač kai ne jame dalyvauji, o jį bandai padaryt). Kolkas apsistoju ties savo ~8km. paprastom dienom, vėliau, turbūt nuo lapkričio pradžios reikės pradėt ilgint ir žaist pagal mano katino sudarytą programą, žaisti ruošimąsi Vilniaus ir visiems kitiems suplanuotiems ir netyčia nutiksiantiems bėgimams. Bėgioju lėčiau nei po “Bėk už Kauną“, tada savaitę kokią buvo didus azartas apėmęs pagerint tą 5km. laiką, per plauką trūko, nepavyko, tai va.. nusiraminau (šypt.).

Turėjau mintį bėgti ir šį savaitgalį Rumšiškėse vyksiančiame bėgime, ale vat nežinau, neapsisprendžiu. 21 km. atrodo daug (juokingiausia yra tai, kad prieš mėnesį su biškiu tuos pačius 21 km. buvau pasiryžus nubėgti Vilniuje) , gal ir per daug šiam momentui, nors kažkas viduje ir kirba, stumia vis tą mintį į paviršių. Žodžiu žiūrėsim/matysim/svarstysim, kad jau ir taip užbrango, tai dar turiu laiko iki penktadienio pietų.

Miau.

46. Bėgu.

19 spalio, 2012

Prisimenant ankstesnius mano blog’o įrašus, jau galima būtų laukti įrašo nupiešto keistai/filosofišai/depresiškai rudeniškomis spalvomis, nes juk toks metas: šalta, nyku (na gerai jau gerai, būtent šiandien saulėta ir pakankamai šilta, bet ne apie tai aš, bendrai, apie rudenį), bet šįkart bandysiu kitaip ir apie kitką.

Ir iš anksto atsiprašau – gali gautis ilgokas įrašas, gausiai minčių prisikaupę per tiek laiko nerašymo.

Bėgu – šiuo atveju reikėtų suprasti teisiogine to žodžio prasme (nors galbūt pasiknaisiojus giliau ir galėčiau pripažinti, kad tas kas antras rytas tuo pačiu yra ir bėgimas nuo/per problemas, keistas mintis ir kitokį blogį).

Taigi – bėgu.

Netyčiom šią vasarą prisiminiau šį gėrį ir rodos – užkabino. Esu bėgiojus ir anksčiau, būdama mokyklinukė paauglė, vėliau kažkiek dar universitete, bet tai būdavo trumpalaikis reikalas, lengvi pasilakstymai. Atėjus vasarai ir po žiemos supratus, kad “na jau ne sporto klubai – ne man“, pradėjau kalbėt apie bėgimą.

Kalbėk, nereiškia bėgt.

Taip kalbėjau turbūt gerus du mėnesius (su viršum), kartais net pagalvodavau, kad taip ir nepradėsiu. Kodėl taip tempiau? Kažkaip šįkart norėjosi pradėti viską teisingai: nusipirkti tinkamus bėgimui batelius, pasiruošti morališkai, kad to reikalo nemesčiau vos pradėjus. Ilgiausiai užtruko punktas “nusipirkti batelius“. Vaikščiojau po visokius akropolius (paėmiau kaip bendrinį pavadinimą, turėdama omenyje visus didžiuosius prekybos centrus) ir vis puldavau į neviltį. Kainos (net per išpardavimus) man atrodė beprotiškos, pasirinkimas – minimalus. Galų gale prisiverčiau įlipti į Parodos kalną ir nueitį į sporto prekių parduotuvę ant kampo prie Viešosios bibliotekos, tebunie tai reklama jai, bet ten radau ko norėjau/tikėjausi ir net galiu teigti – daugiau. Nustebau, kai vietoj vos kelių porų batų, man pardavėja parodė bemaž tris lentynas (tris lentynas bėgimo batelių, ken jū ymedžin? ne kokių ten krepšinio batų, o bėgimo batelių), draugiškai padėjo išsirinkti, patarinėjo, taip, kad netgi atrodė, kad supranta apie ką kalba. Jeigu gerai pamenu, sekančią dieną jie jau buvo išbandyti.

Taigi, tiksliai jau nepamenu, bet rodos rugpjūčio pradžioje pradėjau bėgioti. Rytais. Nežinau kodėl, bet man šitas laikas visada būdavo priimtiniausias bėgimui. Atsikelt, žinoma, sunku, bet koks geras jausmas apima kai bėgi pro bundantį miestą (ok ok, tos vietos kurioje bėgioju miestu pavadinti retam turbūt apsiverstų liežuvis, bet vis tiek), kai sutinki apsimiegojusį praeivį, jis į tave pažiūri tokiu keistai/susižavėjusiai/nesuprantančiu žvilgsniu ir paklausia “tai kelintą jau ratą bėgi?“, atsakius “7-tą“ jo keistai/susižavėjusiai/nesuprantantis žvilgsnis staiga pasikeičia į tiesiog susižavėjusį, kai matai kaip kyla saulė, lenda pro medžius parkelyje arba spigina tau į akį bėgant šalia Veiverių plento… ir tas superinis jausmas, parbėgus namo, kai supranti, kad padarei tai, kam daugelis neprisiverstų ir galėsi tuo visą dieną didžiuotis! Štai kodėl bėgu rytais.

Ko tik nebuvo per šituos kelis bėgimo mėnesius. Ir vilkšunis išdygęs lyg iš niekur priešais mane, kuris paskui draugiškai palydėjo iki mano namų vartelių (ėjo šalia, nieko nedarė, nelojo, neurzgė, tik karts nuo karto protingai pažiūrėdavo). Ir mintys, kad daugiau nebegaliu, viskas, stoju ir einu namo (kurios galų galiausiai buvo nugalėtos ir aš sėkmingai prabėgau savo planuotus maršrutus). Ir atsvara anoms mintis, supratimas, kad šiandien taaaaip lengva bėgti ir taip nubėgti pirmieji 10km. Taip pat ir mašinų pypsėjimai bėgant šalia Veiverių plento, kurie padėjo man suprasti, kad taip Lietuviams dar keistas tas bėgiojančių žmonių vaizdas. Netgi išmanųjį telefoną įsigyjau dėl bėgimo (taip taip, teisingai perskaitėt! Tie kas mane pažįsta žino/žinojo mano požiūri į telefoną “telefonas turi skambinti ir rašyti žinutes, turi būti patogu tai daryti ir taškas. Jokio ten interneto telefone nereikia.“, bet va ėmė ir prisireikė…), labai norėjosi sekti savo progresą ar regresą ar kad ir kaip ten bus, taip mano gyvenime atsirado išmanusis samsungas ir endomondo programėlė. Tuomet atsirado daugiau motyvacijos ir noro bėgti, bėgti greičiau, bėgti ilgiau, stebėti kiek galiu ir kaip galiu, pralenkti save. Tikiu, kad dar nebėgu taip kaip galiu greičiausiai, bet faktas tas, kad bėgu tikrai greičiau nei kai tik pradėjau žaisti bėgimą. Buvo minčių ir apie Vilniaus maratono pusmaratonį ir būčiau bėgus, tikrai, (ar būčiau nubėgus, čia jau kitas klausimas), bet per vieną iš bėgimų, o jis buvo visai taip jau prieš tą išsvajotąjį/gasdinantįjį Vilniaus maratoną, bėgdama 10km. ir prieš tai nepadarius padoraus apšilimo kažką ten savo kairėje kojoje pasitempiau (žmonės man sakė protingą pavadinimą tos vietos, ale nebepamenu), taigi mano didžiausias šių metų išbandymas nuplaukė, bet kad nepersigalvočiau ir bėgčiau toliau, tik atsiradus registracijai, užsiregistravau į jubiliejinį kitų metų Vilniaus maratoną. Buvo ir lietaus per bėgimus ir beprotiško vėjo, buvo ir pramiegojimų, kai atsikeli ir supranti “šit, šiandien neatlikau vieno svarbaus dalyko“.

Spalis, kolkas pastoviausias mėnesis bėgiojimo klausimu. Ir mėnesis, kuris įsirašys į biografiją, kaip pirmų varžybų mėnesis. Nieko rimto nebėgau, net pačiai juokinga, bet pasirinkau 5km “Bėk už Kauną“ bėgime. Stovėdama registracijos eilėje vis klausinėjau Vaido “kiek bėgt, kiek bėgt“ žinojau, kad bėgant 10km gali būti blogai, nes skrandis sukosi dėl netyčinių negerų vaišių prieš tai vakarą, o taip pat žinojau, kad bėgdama 10km galiu visai netyčiom likti pačiam gale, žinojau, kad nebėgu greitai ir turiu keistai durną bruožą, nemėgstu būt paskutinė, pirma būti irgi ginkdie nesitikiu, ne tik bėgime, dažniausiai ir visur kitur, bet būti gale man nepatinka. Taigi galų galiausiai mano super sportinė apranga pasipuošė numeriu, atsistojau į minią laukiančią prie starto ir apėmė gausiai fainas jausmas. Suprasti, kad tiek aplinkui bėgančių žmonių yra didis gėris. Užtai dar labiau laukiu Vilniaus, žmonių ten juk belekiek kartų daugiau bėga. Atbėgau per 26.43 min. (endomondo rodė šiek tiek mažiau, ale ką padarysi, oficialiai šitas laikas yra tikras laikas) ir labai savim didžiavaus (nors galbūt nelabai yra ko), nes tai buvo mano geriausias laikas (na, ir vis dar yra). Pagal rezultatus iš moterų buvau 15 (jų bėgo manrods kažkur apie 60), bendrai 77. Na, kaip pirmam kartui gal ir nieko?

Kolkas tiek apie mane ir bėgimą. Šiaip perskaičius visus pingvino kojos blogo įrašus sugalvojau, kad ir pati noriu rašyti apie tai kaip bėgu, kaip kam ruošiuos, kur bėgu ir tiesiog, kad vėl noriu rašyt, taigi šis įrašas greičiausia pirmas bet ne paskutinis mano pasapaliojimas apie naują aistrą.

Tai tiek, geros gražios saulėtos dienos!

Miau.

Nr. 1

27 vasario, 2009

picture-479-1-1

Tu palietei pečius,
Ir mėnulis
Gabalais pažiro…
Tąkart snigo.

Išbėgau,
Gaudyt snaigių,
Išskrido jos
Su paukščiais…

Į pietus.

O tu,
Vėją manyje pažadinęs
Šypsais tik.
Jaučiu, išeisi.