53. Tai kas pavasarį pardavė? Prisipažinkit…
13 kovo, 2013
Negaliu, pikta man. Šiaip, dažniausiai nelabai turiu ką nors prieš sniegą, juk ir gražu ir romantiška, bet ar tikrai jis reikalingas kovą?
Na, kad ir savaitgalį. Iš tikro labai laukiau to bėgimo Jonavoje. Bijojau, nes su savo kosminiu greičiu tikrai turėjau galimybę likti paskutinė, bet laukiau. Ir kai dvi savaitės prieš jį prasidėjo pavasaris (na ne kalendorinis, labiau toks oru), tai džiūgavau visa viduje, kad va, galėsiu ir su savo nauja bėgimo apranga, kaip normalus žmogus bėgti. Bet kur tau, atšalo taip, kad tiesa pasakius iš vis bėgti nesinorėjo. Ypač kai atvežė ant to kalnelio ir paleido iš autobuso. “O dievai“ pagalvojau bebėgdama apšilimą. Žandai šąlo, nosis šalo, iš akių ašaros veržėsi, ne tas žodis kokia pramoga. (O kai paskaičiau, kad pernai buvo dar baisiau, tai pagalvojau, kad bepročiai yra tinkamas apibūdinimas visai tai bėgusiai miniai).
Pradėjus bėgti link Jonavos jau taip baisu nebebuvo. Nežinau ar apsipratau ar tiesiog vėją kažkas “prisuko“ (šypt.). Ašaros bėgo, bet ne pastoviai ir ties kokiu trečiu kilometru netgi kapišoną nusiėmiau. Keistas jausmas apimdavo, kai bebėgdama momentais beveik sustodavau, nors iš visų jėgų bandydavau nelėtėti (čia kai vėjo gūselis iš priekio pagaudavo). Labai norėjau ir turėjau išsikėlus sau tikslą bėgti 6min/km, šiaip lėtai, bet kaip man tai oooOoOo ir pasak Endomondo, beveik pavyko, pasak oficialaus rezultato buvau netoli tikslo (šypt.). Didelis pyktis ant pačios savęs buvo sukilęs, kai bėgimo pradžioje mane šauliukai su kerzais risnodami aplenkė, po poros kilometrų jau aš juos lenkiau, bet pikta vis tiek buvo. Sužavėjo senukas, su užrašu ant nugaros “bėgiosi – ilgai gyvensi“, kiek išgasdino kitas senukas, kuris bėgo su croksais ir bėgo taip, kad atrodė tuoj nugrius (tikiuosi visgi pasiekė finišą).
Ir iš vis, ties kiekvienu ala varžybiniu bėgimu man vis baisiau darosi pagalvojus apie tą pusmaratonį (ar pusmaratonius, jeigu juos nuspręsiu bėgti ir Kaune), na, bet laiko dar turiu, reikia tik bėgioti, bėgioti dar kartą bėgioti ir numesti tuos papildomus kilogramus (šypt.), kad bėgioti būtų lengviau.
Ir dar reikia pavasario, kad būtų daugiau noro ir motyvacijos. Gražinkit jį, a?
Spaudžiu dešinę. Man irgi labai sunkus bėgimas Jonavoj buvo. Labiau dėl kvailumo ir nesugijusios traumos. Manau, įsivažiuosit, apsiprasit su varžybom-nuotoliais-tempais ir viskas bus gerai :).
skaičiau apie traumą, kadangi jus ten visaip tam bloge seku, tai visai liūdna buvo perskaityt, kad va, trauma. Ale pasidarė aišku, kaip čia mano draugas, visai trumpai ir nevisai rimtai bėgiodamas panašiai, kaip tu subėgo 🙂